Nors stovėjome prie Charlie slėptuvės slenksčio, kvailai šypsojausi prisimindama Harry žodžius.
Papurčiau galvą nuvydama mintis į šalį ir susikaupiau ties užduotimi. Apsidairiau dar kartą apžvelgdama gulinčius Charlie apsauginius ant žemės.
-Stenkis eiti kuo tyliau, prieky taves bus Noah, aš eisiu iš paskos. Šauk tik tada kai būtina, mes nenorime papildomo triukšmo.-šnibždėjo Louis.
Palinksėjau jam ir ėjau už Noah ir kitų.
Charlie pagrobė apie dešimt žmonių ir laikė juos nelaisvėje, todėl turėjome jiems padėti.
Tyliai prasivėrė durys ir trys vaikinai nuėjo vidun. Kelias akimirkas palaukėme įsitikindami, jog viskas gerai ir pajudėjome.
Patalpa buvo didžiulė, todėl nebuvau tikra kur eiti, tad sekiau Noah.
Mūsų užduotis buvo pasiekti trečią aukštą.
Jei pavyks tyliai pereiti pirmą, galėsime ramiau atsipūsti ir likusieji eis į antrą bei pirmą.
Iš vieno kambario sklido šviesa ir juokas. Charlie.
Tyliai lipome laiptais stengdamiesi neužkliudyti aplink esančių daiktų.
-Carl, patikrink kaip ten mūsų svečiai.-nusijuokė Charlie ir tamsiai apsirengęs vaikinas išėjo iš kambario ir ėmė artintis link laiptų pusės.
Širdis ėmė greitai daužytis, nes vis dar buvome antrame aukšte. Noah, kuris buvo pradėjęs lipti užbėgo į trečią aukšta palikdamas mane ir Louis antrame. Dar keli vaikinai ėję už mūsų išsiskirstė ir pasislėpė.
Atsistojau netoli laiptų, prisispaudusi prie sienos, laukiau, kol Carl užlips. Vos jam pasiekus antrą aukštą trenkiau iš alkūnės ir šis susmukęs nukrito ant žemės.
Turim nedaug laiko.
Užbėgome į trečią aukštą, kuris turėjo begalę durų. Patikrinome visas, bet jos buvo užrakintos.
-Jei jas išspirsime, sukelsime labai daug triukšmo.-sušnibždėjo Noah.
Staiga man toptelėjo.
Greitai nusileidau į antrą aukštą, kur be sąmonės gulėjo vyras. Patikrinusi jo kišenes radau ryšulį raktų.
Tuo metu pro duris pradėjo eiti kiti.
Tyliai užbegau ir padaviau raktus Louis. Jis išardė ryšulį kiekvienam paduodamas po raktą.
-Kai rasit spyna, įeikit į vidų ir ten užsirakinkit.-pasakė Louis ir kiekvienas ėmėme ieškoti savo spynos.
Patikrinusi keturias duris pagaliau įėjau į vidų.
Kambaryje ant lovos sėdėjo maždaug dešimties metų mergaitė, kuriai iš akių nenustojo bėgti ašaros.
Ši pakėlė akis į mane. Prie lūpų pridėjau pirštą parodydama, jog netriukšmautų.
Užrakinusi duris grįžau prie jos ir atsitūpiau.
-Ar ką nors skauda? Turi sužeidimų?-paklausiau.
-Tik kelias melynes.-ji pasitraukė toliau nuo manęs.
-Viskas bus gerai, pažadu tave iš čia išvesti, tik turi būti drąsi ir manęs nebijoti.-pasakiau atsistodama.
Išgirdau kaip apačioje nuaidėjo šūvis, todėl nedelsdama išsitraukiau ginklą.
Po to sekė vis daugiau ir daugiau šūvių. Girdėjau riksmus ir meldžiausi, jog tai ne mūsiškių, o Charlie vyrų balsai.
-Kuo tu vardu?-paklausiau nusimaudama liemenę.
-Amanda.-atsakė tyliai.
-Mano mama taip pat buvo Amanda.-nusišypsojau uždėdama ir užsegdama jai savo liemenę.
-Buvo?-paklausė.
-Ji žuvo avarijoje.-liūdnai šyptelėjau.-Kai pasakysiu, turėsi greitai bėgti kartu su manimi ir niekur nesustoti. Gerai?
-Gerai.-atsakė ir atsistojo nuo lovos.
Velniškai bijojau likti be liemenės, bet mažos mergaitės gyvybė svarbesnė už mano.
Šuvių kiek apmažėjo.
Kažkas pajudino durų rankeną, tad išsitraukiau antrą pistoletą.
-Pasiruošus?-paklausiau mergytės.
-Taip.-trumpai atsakė.
-Užsidenk akis.
Rankena sujudėjo dar kartą ir duris išspyrė dvigubai už mane vyresnis vyras.
Nieko nelaukdama ėmiau šaudyti jam į krūtinę ir šis nukrito po mano kojomis.
-Bėgam, Amanda!
Išbėgusios į kolidorių skuodėme laiptais žemyn. Netoli išėjimo pašoviau dar du vaikinus ir išbėgome į kiemą. Čia taip pat vyko susišaudymas.
Su Amanda įbėgome į mišką, kur žmonių nebuvo, bet žinojau, kad sustoti negalime.
-Daugiau nebegaliu.-dūsavo mergaitė.
-Nagi, nedaug liko.-pasakiau jai bėgdama.
Iš toli pamačiau Steve klubą, todėl paėmiau Amandą ant rankų ir bėgau toliau.
Pabeldžiau į metalines duris ir vos gaudydama kvapą laukiau kol jos atsivers.
-Kas čia?-išgirdau Niall balsą.
-Alex.-stengiausi atgauti kvapą.
Durys prasivėrė ir praleidau Amandą pirmą.
Čia jau buvo Dani, Noah, Louis ir daug kitų vyrų, kurie iš Charlie namo išvedė nekaltus žmones. Dauguma jų buvo moterys ir vaikai.
-Gal tu nesveika?! Kodėl tu be liemenės?!-Louis ėmė ant manęs rėkti.
-Nes atidaviau ją Amandai, nerėk ant manęs!-sušaukiau atgal.
Nuvilkusi ją užsidėjau atgal ir užsisegiau.
-Ar mes neturėtume grįžti padėti?-paklausė Dani.
-Tai būtų labai pavojinga. Reikėtų pereiti pro susišaudymo lauką dar kartą. Greičiau mirtume arba būtume pašauti. Ten yra pakankamai žmonių.-pasakė Louis.
-Bet tai pat ten yra El, Liam, Gemma, Harry ir kiti!-pasakė Dani.
-Manai nežinau to?! Einu iš proto taip pat kaip ir jūs! Negaliu leisti, kad ir jums kasnors atsitiktų!-ėmė rėkti.
Dani nieko neatsakiusi apsisuko ir nuėjo apžiūrėti sužeistųjų.
Pritūpiau prie Amandos.
-Kaip laikaisi princese?-paklausiau ir ji nusišypsojo.
-Dabar geriau.-pasakė apkabindama.
-Ar tavo tėvai irgi buvo su tavimi?-paklausiau.
-Ne.-papurtė galvą.-Atsiradau čia kai ėjau namo iš mokyklos. Vienas vyras užrišo man akis ir atvežė čia.
-Gerai, grąžinsim tave tėvams.-paglosčiau jos skruostą.
Pro duris įėjo El ir keli vyrai, kurie lydejo moteris ir vaikus.
-Viskas. Visi, kuriuos Charlie pagrobė išvesti.-tarė dūsaudama.
-Ir nė viena iš jų nėra mano motina.-pavarčiau akis.
Louis priėjęs prie El ją stipriai apkabino.
Netrukus čia pasirodė ir Luke bei Liam su Zayn.
Laikui bėgant grįžo vis daugiau žmonių, bet tarp jų nebuvo nei Harry nei Gemmos.
Neramiai vaikščiojau pirmyn atgal stengdamasi suprasti, kodėl jie negrįžta.
Apsidariau aplink kambarį ir įsitikinusi, jog visi užsiėmę savais reikalais, greitai atidariau lauko duris išbėgdama atgal. Negaliu jų prarasti.
Už savęs girdėjau balsus ir nenustojančius žingsnius, tad pagreitinau.
-Po velniais, sustok, mes negalim taip greitai bėgti.-išgirdau šnypščiantį El balsą.
-Aš negrįšiu, privalau padėti jiems.-pasakiau trumpam sustojusi.
-Mes norim tau padėti, tik maldauju, nebėk taip greitai.-giliai kvėpavo Dani.
Vėl pradėjome bėgti, tik šį kartą lėčiau.
Pasiekusios miško galą, kur aiškiai girdėjosi šūviai, sustojome trumpam pailsėti.
-Turime būti labai atsargios.-sušnibždėjau.
Joms linktelėjus išbėgome į atvirą lauką, pro kurį teko bėgti su Amanda.
Deja, niekur aplink nesimatė Gemmos ir Harry, todėl šiek tiek padėjome mūsiškiams.
-Mes susitvarkysim, bėkit į vidų. Manau jie turi Stylesus.-pasakė vaikinas, kurio vardo neatsimenu.
Pašaukusi El ir Dani nubėgome į vidų.
Keista, bet viduje buvo tuščia. Visur mėtėsi šukės ir įvairios nuolaužos.
Kolidoriaus gale buvo laiptai, kurie vedė į rūsį. Iš ten sklido riksmai.
Nežinodamos kiek žmonių ten yra, stengėmės sukelti kuo mažiau garsų.
Po truputį leidausi laiptais.
Buvau beveik nulipusi žemyn, kai pamačiau kraupų vaizdą. Harry ir Gemma buvo pririšti prie kėdžių. Harry veidas buvo kraujuotas ir jau pradėjęs mėlynuoti, o Gemma tikriausiai buvo netekusi sąmonės. Priešais Harry stovėjo Charlie ir dar du vaikinai.
Sukaupusios visą drąsą greitais judesiais įrėmėme ginklus į jų pakaušius.
Šiek tiek ramino tai, jog jie nebuvo ginkluoti.
Vyras stovintis prieš Dani suėmė jos ranką, todėl ji nedelsdama paspaudė gaiduką ir šis nukrito ant žemės.
El nieko nelaukdama stipriai užsimerkė ir padarė tą patį. Dar vienas vyras krito po mūsų kojomis.
-Nagi, Alex.-nusijuokė.-Žinau, kad neturi pakankamai drąsos mane nušauti. Susitarkime.-pasakė ir lėtai ėmė suktis veidu į mane.
-Susitarkime.-nusišypsojau jam.-Tu miršti ir niekam netrugdai gyventi.
Buvo keista stovėti taip arti savo didžiausio priešo ir suprasti, jog vienas paspaudimas gali viską užbaigti.
-Kodėl man nepaleidus Harry ir Gemmos, o tu su manimi išvyktum visiems laikams?-nusišypsojo.
Staigiu judesiu šoviau jam į koją ir jis susirietė iš skausmo. Tą patį padariau su kita jo koja.
Pritūpiau prie jo.
-Buvo malonu turėti reikalų.-pasakiau.
Charlie gulėjo be gyvybės ženklų su kulka smilkinyje.
Metusi ginklą ėmiau atrišinėti Harry, o El ir Dani bandė pažadinti Gemma.
Padėjau Harry atsistoti ir su mano pagalba išėjome į lauką. Laukė ilgas kelias iki klubo su vos einančiu Harry ir Gemma, kuri buvo be sąmonės.
Mums einant per lauką keli vaikinai perėmė iš mūsų Gemma su Harry, todėl ėjome iš paskos.
Begalinis skausmas persmelkė ranką ir atsisukusi į dešinę pamačiau į mane bėgantį vyrą. Su kaire ranka išsitraukiau ginklą ir perkreiptu skausmo veidu jį užtaisiau. Paleidau kelias kulkas į jį ir įsidėjusi pistoletą atgal pasivijau visus. Užspaudžiau žaizdą ir susiraukiau.
Pasiekus klubo duris galva šiek tiek ėmė svaigti, nes mano žaizda nesustodama kraujavo.
-Užmušiu tave, ar žinai kaip mes jaudinomės?!-vos įėjus Zayn pradėjo rėkti.
-Harry ir Gemma...pasirūpink jais..-išlemenau ir ėjau link savo kabineto ieškodama vaistinėlės.
Radusi ją atsisėdau ant stalo ir susikaupiau. Nusiėmiau liemenę, o vėliau ir marškinėlius. Perplėšiau juos per puse. Raukydamasi jais apsirišau ranką virš žaizdos stengdamasi nors truputį sustabdyti kraujavimą.
Nuvaliau pincetą su dezinfekciniu skysčiu ir į dantis įsikandau kitą marškinėlių dalį.
Traukdama kulką jaučiau kaip prakaitas bėga mano veidu. Metalo gabaliukui nukritus ant žemės lengviau atsipūčiau. Aprišau žaizdą abiem savo marškinėlių dalim.
Pro duris įėjo Harry.
Jis stipriai mane apkabino ir ramindamas glostė nugarą. Atsitraukęs priglaudė savo lūpas prie manųjų.
-Kodėl tu be marškinėlių? Ar tu sužeista?-paklausė.
-Mane pašovė. Išėmiau kulką.-pasakiau tyliai.
-Viskas baigta. Daugiau jokio Charlie.-sušnibždėjo man į plaukus.-Mums viskas bus gerai.
-Harry?-pasakiau ir jis pažiūrėjo man į akis.-Aš taip pat myliu tave.