Aplink save girdėjau daug balsų, stengiausi atpažinti bent viną, bet, deja, nesėkmingai. Sunkiai pramerkiau akis susiraukdama. Pamačiau baltas lubas ir girdėjau pypsėjimą. Nesupratau kur aš esu ir kaip čia atsidūriau.
Sutelkiau visas jėgas ir pasukau skaudantį kaklą į dešinę pusę pamatydama garbanotą vaikiną laikantį mano ranką.
Harry buvo nuleidęs galvą, todėl negalėjau matyti.
Visi likusieji ir dar keli daktarai užsisukę kiek toliau diskutavo, net neketindami pranešti ką aš čia veikiu.
Švelniai spustelėjau Harry ranką ir šis akimirksniu pakėlė savo ašarotas akis į mane.
-O dieve, tu atsibudai!-jis nusišypsojo per ašaras ir stipriai mane pabučiavo.
Visi aplink ėmė džiūgauti ir su kiekvienu teko apsikabinti.
-Mums reikia padaryti šiek tiek tyrimų.-pasakė vienas iš daktarų.-Malonėk eiti su manimi.
Atsikelti iš lovos atrodė nemaža iššūkis, todėl kiek užtrukau.
Po daug tyrimų buvau gražinta į savo palatą.
-Ar prisimeni dėl ko čia patekai?-paklausė daktaras man atsisėdus.
Papurčiau galvą parodydama, jog nieko neprisimenu.
-Ar žinai kas šie žmonės?-paklausė kitas. Man palinksėjus tesė toliau.-Ar gali pasakyti jų vardus?
-Gemma, Luke, Niall, Zayn, El, Dani, Harry, Louis, Emily, Liam ir Carol.
Daktarai palinksėjo ir kažką užsirašė.
-Koks paskutinis dalykas, kurį atsimeni?-paklausė.
Trumpam susimąsčiau bandydama atsiminti kąnors.
-Tikriausiai kai po vakarėlio palieku Zayn namus ir kažkur išvažiuoju.-truktelėjau pečiais.
Harry nuleido akis, suprasdamas, jog prisimenu mūsų barnį.
-Tu patekai į avariją. Mes stebimės kaip likai gyva ir jog viską puikiai atsimeni. Palauksime tyrimų rezultatų ir jei viskas gerai, paleisime tave namo.-pasakė ir patapšnojęs per petį paliko palatą.
Visų žvilgsniai susmigo į mane.
-Kiek laiko aš čia?-paklausiau atsidusdama.
-Dvi savaites.-pasakė Gemma ir su visais atėjo arčiau manęs.
Harry vėl prisėdo šalia atsargiai paimdamas mano ranką. Neturėjau jėgų jam priešintis, todėl tiesiog ramiai sėdėjau ir laukiau kol grįš daktaras.
Į palatą įėjo Harry mama.
-Kaip laikaisi mieloji?-paklausė prieidama.
-Tikriausiai gerai.-pasakiau ir ši linktelėjo.
-Tavo gydytojas sakė, jog tuoj tave išleis, bet būtinai turi prisižiūrėti. Ant tavo kūno yra daug sumušimų ir kitokių žaizdų. Greitai pasveiksi, stenkis kuo mažiau judėti.-nusišypsojo.
-Ačiū, ponia Styles.-nusišypsojau jai atgal ir ji paliko mus.
-Taigi, galime ruoštis namo.-Dani suplojo rankomis.
Pirmieji išvažiavo Lou su El, vėliau Liam su Dani, Gemma su Luke ir Niall, o galiausiai Zayn išsivežė Emily ir Carol.
Likome dviese su Harry. Užsidėjau batus, o Harry man užvilko bei užrišo paltą.
Atsargiai judėjau ligoninės kolidoriumi link išėjimo stengdamasi nedaryti staigių judesių.
Įsėdus į Harry mašiną galėjau lengviau atsipūsti, nors iki namų vos 10 minučių.
Važiavome tyloje.
-Žinau, kad pyksti ir kad aš dėl visko kaltas, bet pasistengsiu pasitaisyti.-tyliai sušnabždėjo.
-Neturiu jėgų pykti ant tavęs. Be to, nemanau, jog kadanors pasikeisi ir iš tiesų imsi stengtis.-atrėmiau galvą į šaltą stiklą.
Jis nieko neatsakė ir įsukęs į mano kiemą pastatė mašiną. Apėjęs mašiną atidarė dureles padėdamas man išlipti.
Užlipus paskambinau į duris ir jas pravėrė Emily.
Viduje girdėjosi balsai, kas reiškė, jog visi susirinkę pas mus.
Su Harry užėjome ir jis man padėjo nusivilkti paltą. Su koja pastūmiau batus ir nužingsniavau į svetainę.
-Taigi. Kas naujo įvyko per šią savaitę?-paklausiau prisėsdama prie Niall ir paveldama jam plaukus.
-Viena mūsų pažįstama pateko į avariją ir pastarąsias dvi savaites mes gyvenome ligoninėje.-sarkastiškai nusišypsojo Zayn.
-Tiesa. Žinom ne daugiau už tave.-nusijuokė Gemma.
Kiek vėliau sėdėdama klausiau kaip Louis pasakoja apie savo seseris. Harry paėmęs mano ranką žaidė su pirštais.
Trumpam užsimerkiau.
Pro akis praskrido vakarėlio įvykiai, pykčiai su Harry, Ethan, mano išvažiavimas, žinutė... Žinutė. Staigiai apsidairiau ieškodama savo telefono.
-Kur mano telefonas?-paklausiau.
-Štai.- Dani ištiesė man mano telefoną ir padėkojusi atrakinau.
Ekrane juodomis raidėmis švietė užrašas:
"Tavo mama gyva, jei nori sužinoti kur ji įduok man savo draugus. Charlie."
Kelis kartus perskaičiau žinutę ir stengiausi viską suprasti.
-Ar viskas gerai?-paklausė Zayn.
-Ne.-atsukau jam žinutę ir jis paėmęs mano telefoną žinutę perskaitė garsiai.
-Tai neįmanoma. Niekaip.-sumurmėjo Emily.-Mes palaidojome savo tėvus. Savo akimis stebėjau kaip karstas nuleidžiamas į duobę. Mama būtų mus suradus jau seniai.-ji ėmė panikuoti.
-Nusiramink.-Zayn ją apkabino.
-Manau tai eiliniai Charlie spąstai.-palinksėjo Liam.
Zayn grąžino man telefoną ir visi sėdėjome tyloje, kol nesuskambo mano telefonas.
Perbraukiau per ekraną įjungdama garsiakalbį ir pridėdama jį prie ausies.
-Sveika, lėlyte. Taip greitai pasveikai?-nusijuokė Charlie.
-Palik mus ramybėje.-lėtai ištariau.
-Negi visai neįdomu kaip gyvena tavo mama?-vėl tas šlykštus juokas.
-Juokauti tokiais dalykais žema. Netgi tau.-iškošiau pro sukąstus dantis.
-Netiki manimi? Gaila, maniau nors šįkart rasime bendrą kalbą.
-Buvau mamos laidotuvėse, mačiau jos kūną karste, nustok žaisti savo kvailus žaidimus Charlie.
-Ar esi tikra ką matei? Jei gerai atsimenu, tavo mamytės veido nebuvo galima atpažinti dėl sužalojimų. Buvo daug neatitikimų.-pasakė jis.
Širdis ėmė smarkiau plakti.
-Įrodyk, kad ji gyva.-užsimerkiau ir Charlie padėjo ragelį.
Atitraukiau telefoną ir numečiau jį ant sofos.
Pakėliau akis į Emily, kuri nespėjo valytis ašarų, o Carol vis dar negalėjo atsigauti po to ką išgirdo.
Telefonas supypsėjo pranešdamas apie naują žinutę. Ten buvo balso įrašas.
Pasigirdo kūkčiojančios moters balsas.
"Alex, maldauju, padėk man... Emily, aš jūsų taip pasiilgau. Mano mažoji Caroline... Jei tėtis būtų gyvas, jis no-" įrašas baigėsi.
Po kelių sekundžių gavau dar vieną žinutę nuo Charlie:
"Turi 48 valandas pasirodyti čia viena. Kitaip ji mirs. Dar kartą."
Stengiausi suvokti ką kątik girdėjau. Išpūčiau susikaupusį orą.
-Ar jis neturėtų būti sušiktam kalėjime?!-sušaukiau atsistodama.
-Alex, nusiramink.-Harry paėmė mano ranką, bet greitai ją ištraukiau.
-Negaliu nusiraminti!-toliau šaukiau.-Mes gyvename nesibaigiančiame košmare ir greitu metu vienas iš mūsų jau bus negyvas! Charlie kelia grėsmę ne tik mums, bet ir mūsų šeimoms. Nežinau ar ten mano mama-parodžiau į telefoną-bet nesiruošiu jai leisti mirti! Mes negalime amžinai slėptis ir sėdėti sudėję rankų!-susiėmiau už galvos ir paspyriau šiukšlių dėžę.
-Tu teisi. Mes negalime.-sušnibždėjo Lou.-Luke, skambink visiems.
-Visiems?-dar kartą pakartojo Luke.
-Taip.-palinksėjo Lou.-Mums reikia visų mūsiškių. Kuo daugiau.-pakilo nuo stalo.
-Alex, ar šiuo metu klubas dirba?-paklausė Liam.
-Uh, taip, dar dvi su puse valandos.-pažiūrėjau į laikrodį.
-Ar galėsi jį uždaryti rytojui?
-Žinoma.-palinksėjau.
-Puiku. Turim dvi su puse valandos susirinkti visus ginklus ir liemenes. Tada susitinkam pas Steve. Niall, nepamiršk kompiuterių ir kitos įrangos.-išdėstė ir visi pakilo iš savo vietų.
-Ką darysime su Carol?-paklausė Zayn.
-Sophia?-pažiūrėjau į Emily.
-Nespėsiu grįžti.-papurtė galvą ji.
-Tuomet negrįžk. Jums abiems bus saugiau ten.-pasakė Zayn.
Emily nenoriai linktelėjus mes palikome butą, o ji ir Carol nuėjo krautis daiktų.
Greitu žingsniu ėjau paskui Harry, stengiausi neatsilikti. Vos įsėdus į mašiną pasigirdo padangų cypimas ir viena po kitos išvažiavo Harry, Liam, Louis, Zayn ir Niall mašinos.
Pirma stotelė - Harry namai.
-Jei mano mama namuose, turėsi ją užimti.-pasakė ir aš palinksėjau.
Įėjus mus pasitiko saldus kvapas.
Harry linktelėjo į virtuvės pusę. Nuėjusi ten pamačiau kaip Harry mama iš orkaitės traukia sausainius.
-Sveiki, ponia Styles.-nusišypsojau.
-Alex! Malonu tave matyti!-apkabino mane.-O kur Harry?
-Jis nubėgo susikrauti kelis daiktus, važiuojame į trumpą kelionę su draugais.-nusišypsojau.-Nuostabiai kvepia.-pagyriau jos sausainius, kol ji nepradėjo klausinėti daugiau.
-Tai mano močiutės receptas. Kartu kepdavome juos kai buvau maža.-nusijuokė.
Girdėjau kaip Harry vaikšto pirmyn atgal kolidoriumi.
-Kadanors būtinai turėsite pasidalinti. Žinoma, jei jis nėra slaptas.-nervingai nusijuokiau tikėdamasi Annes dėmesį nukreipti nuo Harry keliamų garsų.
-Žinoma, brangioji! Ar norėtum paragauti?-paklausė.
-Būtų nuostabu.-pasakiau ir gavau sausainį į rankas.
Man nespėjus atsikąsti į virtuvę įėjo Harry.
-Laikas važiuoti.-pasakė.-Neturim laiko.
-Receptą pasiimsiu kitą kartą, ačiū už sausainį!-šuktelėjau ir pamojuodama išėjau į lauką.
Įsėdau į Harry mašiną ir išsukome iš kiemo.
Važiavome apie dvidešimt minučių, kol atsidūrėme prie apleistų garažų.
Harry išlipus padariau tą patį.
Priėjęs, jis atrakino senas metalines duris ir jas atvėrė. Viduje stovėjo du juodi motociklai.
-Lik mašinoje.-pasakė.
-Noriu padėti.-tariau.
-Tave kątik paleido iš ligoninės.-pasakė atverdamas skylę žemėje.
-Man nerūpi.
Laiptukais nusileidome žemyn ir Harry įjungė šviesą.
Patalpa buvo nukrauta didelėmis ir šiek tiek mažesnėmis dėžėmis.
-Tos pačios rūšies ginklai sudėti vienoje vietoje, šalia jų mažesnėse dėžutėse yra jiems skirti šoviniai. Iš kiekvienos krūvos turime paimti po dvi dėžes ginklų ir dvi dėžes šovinių. Paimk iš 2,4 ir 6.-pasakė keldamas dvi dėžes iš pirmosios krūvos.
Priėjau prie 2 ir padariau tą patį.
Sunešus visas dėžes mašina buvo beveik pilna.
-Turime dar valandą.-pasakė išsukdamas iš aikštelės.
-Ar galim važiuoti pas Steve? Turiu pranešti Amandai, jog rytoj nedirbsime.-Harry palinksėjo ir pasuko link Bradfordo.
Išlipau iš mašinos ir nuskubėjau į vidų. Amanda mane pamačiusi nusišypsojo.
-Sveika. Kai kas nutiko, prašau neklausinėk, bet turime uždaryti klubą 48 valandoms.-pasilenkusi tyliai pasakiau.
-Ar tai rimta?-paklausė.
-Ganėtinai. Būtų pavojinga žmonėms čia būti.-sušnibždėjau.
-Supratau. Pakabinsiu ant durų, jog klubas nedirbs dėl techninių nesklandumų.-ėmė kažką daryti kompiuteryje.
-Ačiū, lieku skolinga.-pasakiau.
-Buvo užsukęs Ethan.-pasakė ji.-Nutraukė sutartį.
-Uh.. taip. Komplikuota situacija. Papasakosiu kitą kartą.-šyptelėjau.
-Gerai. Liko du žmonės.-apsižvalgiusi tarė.
-Puiku.-atsidusau.
-Aš galiu likti su jumis, jei reikėtų pagalbos.-pasisiūlė.
-Patikėk, tu tikrai nenori likti.-pasakė iki šiol tylėjęs Harry.
Paskutiniems žmonėms išėjus ėmėme nešti ginklus ir šovinius.
-Ar jie greitai bus čia?-paklausiau mums baigus.
-Taip.-Harry atsisėdo ant sofos, ant kurios kažkada traukiau jo kulką.-Manau bloga mintis buvo tave čia atsivežti.
-Man nieko nenutiks. Tai tik keli sumušimai.-pasakiau ir atsisėdau šalia.
Jis permetė ranką man per petį ir pasilenkęs pabučiavo viršugalvį.
-Vis dar pyksti?-paklausė ir atsisukau į jį.
-Dabar nėra tinkamas laikas.-pasakiau ir pro duris įėjo Niall, Liam, Dani, Louis, El ir Zayn su kažkokiu vaikinu.
-Alex, čia Peter.-pasakė ir padėjo dvi dideles tašes ant žemės.
Peter padarė tą patį ir man pamojavo.
-Kur liemenės?-paklausė Harry.
-Turiu. Tuoj atnešiu.-pasakė Lou.
Su kiekviena sekunde žmonių vis daugėjo, o ginklų ir liemenių skaičius smarkiai mažėjo.
Niall su kažkokiu vaikinu ir mergina per kompiuterį nustatinėjo Charlie ir jo vyrų buvimo vietą.
Dar kartą patikrinau visus savo pistoletus, jog jausčiausi rami.
-Laikas judėti.-pasakė Zayn.
Harry švelniai mane pabučiavo ir išbėgome kartu su likusiais.
-Alex!-trumpam sustojau išgirdus Harry balsą.-Būk atsargi. Jei kažkas nutiks, žinok, kad myliu tave!