Ryte Emily vėl neradau namuose, Carol taip pat buvo dingusi, bet radau jos raštelį, jog išėjo pas kaimynę. Mūsų jaunėlė sesuo visada turėjo nuostabių draugų, viena iš jų – Amber, kaimynų mergaitė bei Carol klasiokė. Visada pavydėdavau joms draugystės, nes aš niekada to neturėjau. Prieš tėvų mirtį turėjau būrį žmonių, kurių dabar net nepavadinčiau pažįstamais. Gal ir laikiau juos savo draugais, bet prireikė laiko, jog suprasčiau, kad jie tokie nebuvo. Esu mačius kaip Amber ir Caroline padeda viena kitai išsisukti nuo įvairiausių situacijų, o mano „draugai" nusisuko nuo manęs pačiu sunkiausiu laikotarpiu. Kad ir kaip bebūtų keista, didelės traumos dėl to nejaučiu, todėl jaučiuos pakankamai stipri išgyventi asmeninius daykus ir susitvarkyti susavimi. Deja, tėvų žūtis paveikė mane. Labai stipriai paveikė. Tėvų netektis buvo pats didžiausias išbandymas per visus 19 metų.
Baigiau apmastymus stovėdama prie šaldytuvo ir žiūrėdama šeimos nuotraukas. Greitai papusryčiavau ir išėjau į ligoninę.
Įėjus į reikiamą kolidorių iš tolo pamačiau violetinius merginos plaukus ir patraukiau link jos. Jei gerai pamenu, dabar jai turėtų būti pietų pertrauka, todėl tikėjausi jog ji nueis su manim ten kur nepavyko papietauti vakar.
-Sveika! Nesitikėjau, kad ateisi. – Gemma atrodė nustebusi, bet mačiau kaip pralinksmėjo.-Gerai, kad atėjai, nes jau miriau iš nuobodulio.-tyliai nusijuokė ir man nespėjus nieko atsakyti nusitempė į palatą kolidoriaus gale.
Palata buvo tvarkinga, joje buvo tik viena lova, nors būtų tilpę keturios ar bent jau dvi. Lovoje gulėjo jaunas vaikinas, garbanotais rudais plaukais.
-Čia mano brolis.-tyliai sušnabždėjo Gemma.-Daktarai liepė būti šalia jo, nes greitu metu jis tūrėtų atsibusti. Problema tame, jog jis gali nieko neprisiminti, nes jam smegenų sutrenkimas.
-Carol taip pat jį turėjo, bet viską prisimena kuo puikiausiai.-norėjau ją pralinksminti, nes ji yra pats nuoširdžiausias mano sutiktas žmogus.
Apie dvi valandas sėdėjome ant sofos ir tyliai šnekėjome apie įvairiausius dalykus. Gemma man papasakojo apie savo šeimą, brolį, kurio vardas buvo Harry bei daug juokingų istorijų. Pirmą kartą jaučiausi taip sudominta žmogum, jaučiau jog su Gemma tapsim draugėmis.
Į palatą įėjo šviesių plaukų vaikinas, o jam iš paskos rudaplaukis trumpais plaukais. Po keletos sekundžių įžengė ir vaikinas iš kapinių. Niekaip negalėjau prisiminti jo vardo, kad ir kaip stengiausi. Visi draugiškai pasisveikino ir apsikabino su Gemma. Juodapalukis linktelėjo, todėl padariau tą patį. Po kelių sekundžių pauzės prabilo brunetas.
-Aš Liam, Harry draugas.
-Alexia, ummm – pasimečiau, nes nežinojau kaip save pristatyti, bet Gemma greitai susiprato.
-Ji mano draugė- išdidžiai šyptelėjo ir nuėjo prie Harry lovos patikrinti ar jam viskas gerai.
-Maniau tu neturi daugiau draugų išskyrus mus- pasakė vaikinas iš kapinių, o visi likę tik nusijuokė. Gemma iškėlė jam vidurinį pirštą ir grįžo prie mūsų.
-Aš Niall, taip pat draugas.
-Malonu- šyptelėjau ir atsisukau į Gemma.
-Kodėl toks nemandagus? Neprisistatysi? – Niall nusijuokė klausdamas juodaplaukio.
-Mes jau pažįstami.
Mačiau visų akyse sumišimą ir nesupratau kas čia keisto, bet nekreipiau į tai dėmesio. Dar kartą perkračiau savo smegenis, bet juodaplaukio vardo nesugebėjau prisiminti. Tikriausiai jis ir liks juodaplaukis, kol kažkas ištars jo vardą. Gemma apsidairė aplink lyg kažko ieškodama.
-Ei, o kur Lou?
-Pažįsti jį. Amžinai su savo slaptais reikaliukais.-blondinas atsiduso ir atsisėdo ant sofos.
Jį? Maniau Lou moteriškas vardas. Mintyse nusijuokiau iš savęs.
Pabuvau su jais dar valandą ir nusprendžiau, jog laikas eiti. Per tą laiką, kol buvau su jais, spėjau išdrąsėti ir susibendrauti su visais. Nuostabūs žmonės kaip ir Gemma. Pasiekiau ligoninės išėjimą ir išgirdau žingsnius už savęs.
-Gal reikia parvežti? - atsisukusi pamačiau juodaplaukį. Negaliu patikėti, jog per valandą niekas taip ir neištarė jo vardo.
-Ne, ačiū. Gyvenu vos už dviejų minučių nuo čia.
-Kaip nori.-jis nukreipė žvilgsnį į kažką už manęs.-Sveikas, Lou.
Pro mane praėjo rudų plaukų vaikinas ir jie paspaudė vienas kitam rankas.
-Zayn, kas čia tokia? Ir vėl nauja mergina?-Lou pavartė akis.
Zayn! Štai koks jo vardas. Teks užsirašyti, nes esu tikra, kad vėl pamiršiu.
-Deja, ne. Tai Gemmos draugė.-Zayn nusijuokė.
-Sveika, aš Louis.
Louis? Kodėl iškart nepagalvojau, jog Lou yra trumpinys. Trenkiau sau mintyse ir šyptelėjau jam.
-Alex. Ir man jau metas. Iki!
-Ar užsuksi rytoj čia? - Louis.
-Tikriausiai.-atsakiau ir nuskubėjau namo.
Vos įžengus pro duris galėjau girdėti indų dužimą ir rėkimą. Emily. Svetainėje sėdėjo Carol ir užsidengusi ausis stebėjo virtuvės duris, per kurias bet kuriuo metu galėjo įsiveržti chaosas. Vos spėjus apie tai pagalvoti, pro duris išėjo Charlie ir trenkęs duris paliko namus. Nuėjau pažiūrėti ar Emily viskas gerai. Ant žemės mėtėsi dešimtys sudužusių lėkščių, greičiausiai nebeturėsime iš ko valgyti, visa virtuvė buvo apversta aukštyn kojomis, maisto likučiai buvo ant grindų, tikriausiai vynas buvo paleistas į sieną, nes dabar ten didžiulė dėmė. Katastrofa. Sesuo lyg niekur nieko išėjo iš virtuvės, palikdama mus su Carol tvarkyti visą jovalą. Tikriausiai finansavimo mes neteksime, todėl Emily teks ieškotis darbo, o aš nestosiu į uiversitetą.
Baigėme viską sutvarkyti ir išsiskirstėme į savo kambarius.
Išgirdau tylų beldimą į duris. Durys prasivėrė ir galvą įkišo Carol.
-Gal gali mane nuvežti prie jūros? – nežinau kodėl ji šnibždėjo.
-Kodėl šnibždi?- paklausiau taip pat tyliai.
-Emily svetainėje ir nenoriu, jog ji išgirstų.
-Kodėl? – tyliai sukikenau, nes jau numaniau atsakymą.
-Nes nenoriu jos vežtis kartu, ji tik gadins nuotaiką su savo priekaištais dėl visko.
Nusijuokiau ir palinksėjau jai. Liepiau eit ruoštis, o Emily nutarėme pasakyti, jog vežu Carol susitikti su senais draugais. Emily niekada nemėgo Carol draugų, todėl tikrai nenorės važiuoti. Gal ir nėra negerai taip elgtis su seserimi, bet kol tėvai buvo gyvi, mes jai buvom tik tuščia vieta.
Seniai mačiau Carol tokią laimingą. Ji juokėsi, vartėsi, bėgiojo kaip mažas vaikas. Buvo gera į ją žiūrėti. Ji truktelėjo mano ranką ir pažadino iš apmąstymų.
-Bėgam. – sutrikus pažiūrėjau į ją ir atsisukau pažiūrėti ar mus kasnors vejasi, bet ten nieko nebuvo todėl atsisukau atgal į Carol. Ji pradėjo juoktis kaip išprotėjus ir net nugriuvo, o aš taip ir likau stovėti nesupratusi. Po mažiau nei minutės ji atsistojo ir nusipurtė smėlį, kuris prilipo kol ji vartėsi. –bėgam krantu, kaip vaikystėje. Atsimeni?
Tada supratau ko ji iš manęs nori. Padėjau daiktus ant smėlio, iškroviau kišenes ir pradėjau bėgti paskui Carol. Bėgom kol pradėjo skaudėti šoną ir nukritom ant smėlio. Daiktų jau nebesimatė, vadinas bėgom tikrai toli. Taip bėgiodavom ir vaikystėje. Tėvai atsivešdavo mus čia labai dažnai ir su Carol bėgdavome pakrante kol uždusdavome. Niekada neesu jautus geresnio jausmo už šį. Vėjas velia plaukus tuo pačiu atgaivindamas, niekas nesvarbu. Tiesiog bėgi. Buvau pasiilgusi šitos laisvės. Tai vienas iš prisiminimų kurį turime be Emily, nes ji galvodavo, kad tai tiesiog kvaila, galbūt todėl ir dabar mes čia esam dviese.
Po maždaug penkių minučių gulėjimo mes atsikėlėme ir lėtai ėjome link ten kur padėti daiktai. Namo važiavome neilgai, kalbėdamos visai pamiršome, jog namie tikriausiai laukia pikta Emily.
Įžengus į namus mus pasitiko Charlie piktas žvilgsnis.
„Kur jūs buvot? Žinot kiek valandų? Gana elgtis kaip vaikams. Vedi iš kelio seserį. Reikia mokytis ir dirbti. Darai gėdą šeimai."
Ir daug kitų žodžių iš Charlie. Nieko naujo. Ignoravau jį neketindama klausytis jo nesamoningų paistalų. Nuėjau į savo kambarį ir įkišau kroviklį į telefoną. Visą dieną jo nekroviau, todėl įsijungus radau kelis praleistus skambučius nuo Emily, daug jos žinučių ir tris nuo nepažįstamo numerio.
"Laiko liko nedaug."
"Tu pasigailėsi."
"Pasimatysime."