Nusipirkę bandelių, plepėdamos kaip ir prieš tai, su Gemma traukėme atgal į ligoninę. Staiga sulaukiau sesers skambučio.
-Klausau, ar kažkas atsitiko? - bijojau dėl mažylės gyvybės labiau nei dėl savo.
-Taip! Atsitiko! Dieve, ji pabudo! Paskubėk prašau.
Nevaldydama šypsenos atsisukau į Gemma.
-Ar kasnors atsitiko? - ji taip pat man nusišypsojo.
-Ji pabudo... Carol pabudo.- pažiūrėjau į Gemmos akis kuriose matėsi sutrikimas, bet tuo pačiu ir džiaugsmas.
-Ko lauki? Juk turime skubėti pas tavo seserį. - mergina vėl nusišypsojo ir mes pradėjome eiti dar spartesniu žingsniu.
*******
Laukiau kol Emily su Carol grįš iš tyrimų kabineto ir viską man papasakos. Vis dar negalėjau patikėt, kad ji iš tikrųjų atsibudo.
Gemmos nemačiau jau senokai, bet šiuo metu galvoje buvo kitokios mintys.
Pro duris įžengė Emily ir balta kaip popierius Caroline. Ramiai sėdėjau ir laukiau kol kuri nors pradės pasakoti apie Carol būklę, bet neatrodė, kad tai įvyks.
Carol įlipo į lovą ir užsisuko miegoti, o Emily sukrito į fotelį ir užmerkė akis. Taip jos visada bėgdavo nuo bėdų ir atsakomybės.
Neturėjau jokios veiklos, šiek tiek pykau ant seserų, bet nenorėjau dar labiau jų nervinti, todėl tyliai išėjau į ligoninės kolidorių ieškoti Gemmos. Nekenčiu, jog Emily nuolat man ko nors nesako. Ji mano, kad aš per silpna tiek ištverti. Prieš metus avarijoje žuvo mūsų tėvai ir likome tryse. Aš, Emily ir Carol, kuri per avariją su tėvais nukentėjo, bet iškart nemirė. Emily kažkodėl nusprendė, kad turiu lengvą depresiją ir sergu viskuo kuo tik įmanoma.
Iš tikrųjų aš nesergu ir man viskas gerai. Tiesiog atsibodo iš visų sulaukti tiek gailesčio ir jų pasakojimų kaip jie mane supranta, norėjau, kad su manimi elgtūsi kaip anksčiau, bet niekas net nebandė visko sutvarkyti, vis primindami kas atsitiko.
Ieškojau Gemmos geras 20 minučių, bet tada supratau, kad greičiausiai jai baigėsi darbo laikas.
Lėtai žingsniavau tuščiu ir tamsiu kolidoriumi. Atrodė, jog ligoninėje nei gyvos dvasios, vėl užsigalvojau apie Carol ir nemačiau priešais mane einančio vaikino. Gana smarkiai į jį atsitrenkiau ir sulaukiau iš jo nepatenkinamo žvilgsnio. Tyliai pasakiau "Atsiprašau", bet nemanau, jog jis išgirdo. Jis atrodė labai piktas, netgi šiurpus. Tamsūs plaukai, gana tamsi oda ir juoda apranga kelė man baimę, todėl greitai grįžau į sesers palatą.
Pramerkiau akis nuo skausmo galvoje ir garsaus rėkimo. Emily net nesivargino išeiti pašnekėti su savo sutuoktiniu, ji tiesiog prižadino mus su Carol. Net nepajutau kaip mes su Carol ėmėm kikenti iš Emily ir Charlie nesutarimų. Carol tyliai išlipo iš lovos ir mes abi išėjome į ligoninės kiemą.
-Gal nori man kąnors papasakoti?
Iš sesers lūpų išėjo gilus atodūsis ir supratau, kad pasakoti ji visiškai nenorėjo.
-Norėčiau tokio gyvenimo kokį turėjome prieš tai. Džiaugiuosi jog pabudau ir sveikata ganėtinai gera, bet vos pabudus išgirdau, jog mano tėvai negyvi. Kiekvieną kartą kai užsimerkiu matau kaip tėvai pykstasi važiuodami mašinoje, tėtis sustabdo mašiną, o tada tamsa. Jie pykosi net prieš mirtį, Alex.
-Tu teisi. Atrodo, jog nesusipykę jie negalėtų ištempti nei dienos. Pažiūrėk į Emily ir Charlie. Jie visiška mūsų tėvų kopija, išskyrus tai, jog tėvai susituokė iš meilės.
-Kodėl Emily už jo ištekėjo?- mačiau, jog Carol yra pasimetus ir Emily jai nepapasakojo kas nutiko per šiuos metus.
-Kadangi buvai komoje tau reikėjo papildomų vaistų, medžiagų ir aparatų, nes tavo organizmas negalėjo normaliai funkcionuoti. Charlie už visa tai mokėjo, jis padėjo mums su mokesčiais ir visomis išlaidomis.
-Ar dabar jie išsiskirs?
-Nežinau, Carol... Tikriausiai ne. Mums vis dar reikės pinigų, jog išgyventume.
Daugiau ji nieko nebeklausė. Vaiksščiojome tyloje apie dvi valandas, kol pasidarė vėsu.
Kitą dieną jau galėjome važiuoti namo, nes Carol tyrimai buvo puikūs.
Išeidama sutikau Gemma ir prižadėjau rytoj ją aplankyti.
Sunešėme daiktus į namą ir nuėjau palysti po dušu, nes nesimaudžiau visą parą. Maudžiausi gerą valandą, nes jaučiausi purvinesnė nei visada.
Nusileidau į apačią, radau tik Carol žiūrint televizorių.
-Kur Emily?
-Išvažiavo į parduotuvę.- ji pavartė akis, o vėliau ir nusijuokė.
Lengvai nusišypsojau. Gera matyti ją laimingą ir svarbiausia – gyvą.
-Eisiu pasivaikščiot, nori kartu?
Sesuo papurtė galvą duodama suprasti, jog liks namie. Apsirengiau ploną atriukę ir užsivyniojau juodą šaliką. Apsimoviau batus ir įsidėjus ausines išėjau. Nuėjau apie penkis metrus, dar nespejau išeiti iš kiemo ir prisiminiau, jog neužrakinau durų, todėl teko grįžti.
Kojos automatiškai vedė link kapinių, nors apie kitokią kryptį net negalvojau. Pastūmiau stipriai surūdyjusius kapinių vartelius ir nuėjau puikiai žinomu takeliu. „Henry ir Amanda Watsonai. Mylintys tėvai. "
Kiekvieną kartą pamačius šį užrašą suvirpa širdis ir net po metų negaliu susitaikyti su mintimi, jog jų nebėra. Galbūt vienas kito jie jau nebemylėjo, bet tėvai jie buvo geri.
Priešais šalia esantį kapą atsistojo vaikinas, kuris man pasirodė matytas, bet negalėjau į jį ilgai spoksoti. Kelias minutes stovėjau tyloje, kol pajaučiau savo veidu tekančią ašarą. Nusivaliau ją ir pasisukau pažiūrėti į šalia stovintį asmenį. Kaire ranka jis taip pat nusivalė išriedėjusią ašarą ir atsisuko į mane. Išsigandau jo žvilgsnio ir išvaizdos, greitai nusukau akis, nes niekaip negalėjau suprasti kaip toks vaikinas gali išvis verkti. Jis tikrai baugus.
-Aš Zayn.- išgirdau jo žemą, bet švelnų balsą.
-Alex. – nežinojau kas jis toks, todėl net nemėginau leistis su juo į kalbas.
-Malonu. Atsitrenkei į mane ligonije.
Tada man toptelėjo kodėl jis man atrodo matytas. Šyptelėjau ir pakartojau atsiprašymą kaip ir ligoninėje. Ant kapo stovinčio šalia mano tėvų buvo užrašyta „Safaa Malik ". Man pasidarė smalsu ir aš negalėjau nepaklausti.
-Tai tavo mama?
-Sesuo. Pati jauniausia. Mirė būdama keturiolikos.
Zayn liūdnai šyptelėjo ir apsisukęs ėjo link išėjimo. Staiga sustojo ir atsisuko.
-Gal tave parvežti namo? Čia nėra labai saugu tokiu paros metu.
Nusijuokiau, nes jis melavo. Per visus savo gyvenimo metus savo rajone nemačiau nei vieno nusikaltimo.
-Ačiū, bet ne. Dar noriu šiek tiek pabūti su jais.
-Supratau. Tuomet iki susitikimo ligoninės kolidoriuose.
Norėjau atsakyti, jog ten manes jis daugiau nepamatys, bet tada prisiminiau savo pažadą Gemmai.
-Iki.
Jis maloniai šyptelėjo ir jo figūra dingo tarp kapinių augalų.
Grįžus pašildžiau sau ir Carol vakarienę ir dviese pavalgėme. Emily tikriausiai kažkur užtruko, todėl nuėjau miegot.
Mane prikėlė stiklo dužimo garsas, čiupau telefoną, kuris rodė 4:07, greitai nusileidau į apačią. Vos įžengus į svetainę mane pasiekė šalto vėjo gūsis, kuris sklido iš išdaužto lango. Ant kilimo tarp šukių metėsi kažkas panašaus į akmenį. Laiptais nusileido taip pat išsigandusi Caroline ir iš kažkur atsiradusi Emily. Tikėjausi, jog Emily pradės panikuoti kaip visada ir mano spėjimas pasitvirtino vos po kelių sekundžių. Carol rinko stambias šukes kol atsinešiau šluotą, o Emily tik bėgiojo po kambarį rizikuodama įlipti į šukę ir susipjaustyti koją. Pabaigėme viską tvarkyti ir grįžau atgal. Net iš savo kambario girdėjau kaip Emily skundžiasi Charlie apie šį įvykį. Jie niekada gyvenime nesutars. Tikrai ne.