Parašyta: 2018 Balandžio 11d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 14d.
-------
- Tau du šaukštelius cukraus ar vieną? - Lolita pamojo ranka man prieš nosį prižadindama iš transo.
- Du. - atsidusau prisėsdama prie stalo.
Gerdamos kavą daug apkalbėjom, o Lolita pasirodo visai protinga.
- Ir tu išbark tą Louis, kad per jį tave persekioja žmonės! Kad ir dabar, paskambink jam ir išbark! - Lolita mostelėjo ranka inirtingai.
- Aš telefono neturiu.. - numykiau nejaukiai šyptelėdama.
- Tu ką?- jos delnas su dideliu trenksmu trenkėsi į stalą ir ji pasviro link manęs.
- Žinau, žinau, tragedija, bet kam man jis, jei visus aplankyt griet nuvažiuodama galiu. - trūkteliu pečiais.
- Nejuokauk. - ji pavartė akis pašokdama ir nubėgdama prie puodų stalčiaus. Pravėrusi jį ji ištraukė vieną iš puodų, o iš jo, visai gerą telefoną. - Še, vienas iš mano senukų, liečiamas ir dar populiarus, kampas įbrėžtas, bet tau tiks.
Žiobtelėjau, neturėdama ko pridurti. Lolita nieko nelaukusi meste metė man telefoną į rankas. Išsigandusi sugriebiau jį ore.
- Atsargiai, dar suduš. Ir tau tikrai negaila?
- Tikrinau tavo budrumą... - ji nusijuokė. - Ir ne, negaila.
Po to ji pamokino mane, kaip su juo elgtis ir aš nebenorėdama jai trugdyti, sėdau ant motociklo važiuoti namo.
Lolita, kad ir kokia parsidavelė, vis tiek yra protinga. Tai jos uždarbio terpė, bet visai nenuostabu, kad kažkada ji ir Sophia buvo labai geros draugės.
- Aš namie! - sušukau nusispirdama batus.
- Puiku, ateik padėt! - iš virtuvės grįžo atsakymas. Vienai milisekundei sustingau atpažinti balso, kol galiausiai į galvą šovė, kad čia Harry. Tai aišku, Viky jau rytoj paliks ligoninę ir grįš ne kur kitur, bet į savo naujuosius namus.. Tiesa..? Uh, tikiuosi jie susitaikė.
- Harry, ką gamini? - sudribau virtuvėje ant kėdės nužvelgdama jį ir nudergtą stalą.
- Viky bus išleista rytoj, noriu jei paruošti staigmeną. Bandau gaminti šį tortą, bet čia rašo, kad reikia plakti kol gausis tiršta konsistencija, bet-
- Traukis tik, - nusijuokiau prieidama ir pastumdama jį nuo ildo, - Visų pirmą, mažiau vandens ir daugiau cukras.
- Aš žlugęs, tiesa? - jis susigirbė už garbanų ir atsitūpė prie pat.
- Tu nežlugęs, svarbiausia, kad Viky čia atvažiuotų, o ne kur kitur, o tada susitaikysit savaime.
*
Pabudau nuo klaikaus žadintuvo tikrai per anksti. Jau vien mintis, kad panašiu laiku keliasi ir vaikai į darželį eiti ir eina ten, kol aš, suaugusi mergina, vos išlovos išlipu... Tai šiurpu. Ir graudina mane.
- Tai aišku, labas rytas, Ana, štai tau skrebutis pusryčiams, kad nepavėluotum į darbą... - suprunkščiau panosėje stovėdama prie skurdintuvės ir bandydama užsimauti batus, ir suvokdama, kad viena taip anksti kėliausi, nes visi kiti dar miega grožio miegą.
Vienintelis geras dalykas apie tokią ankstyvą kelionę motociklu link darbo, buvo tik tai, kad daug mašinų nesutikau, todėl ne daug kas matė mane vairuojančia su skrebučiu tarp dantų.
- Kaip tik laiku. - darželio pavaduotoja pasitiko mane prie durų, kol aš tik linksėjau valydamasi trupinius nuo rūbų.
- Ana, čia tavo darbovietė, susipažink su Marilda, vyriausiąja virėja,- pavaduotoja vos įžengus į virtuvę mostelėjo į apkūnią moterį susirietusią ir beskutančią bulves. Išgirdus savo vardą ji pakėlė galvą ir maloniai šyptelėjo. - Ir aišku, maisto dalintojos, Hona ir Garta. - dvi aukštos ir beprotiškai lieknos moterys atsisuko į mane su šaukštais rankose ir irgi nusišypsojo.
Žiobtelėjau norėdama kai ko paklausti pavaduotojos, bet kai pažvelgiau į jos vietą, ten jos nebebuvo. Sutrikusi atsisukau į duris, tik matydama, kaip ji pamojuoja man prieš jas uždarydama.
Gerai, pasijaučiau kaip įmesta į ryklių baseiną.
- Ji visada tokia, nekreipk dėmesio, bando pabėgti iš koridorių, kol vaikai nepradėjo rinktis...- vyriausioji virėja numoja ranka ir parodo į kėdę šalia savęs. Nejaukiai prisiartinau ir prisėdau. Tikėjausi dar kokio pokalbio, bet kur tau. Man į rankas buvo įduotas skutiklis ir likusį laiką iki savo pietų pertraukos praleidau skusdama bulves. O per pertrauką skambinausi su Viky ir galutinai ją įtikinau parvažiuoti į naujus namus, nes ji jau ketino važiuoti pas savo motiną.
- Ana! - suurzgiau išgirdus savo vardą ir pasidėjus telefoną vėl atėjau į virtuvę. Prieš baigiant darbą juk turėjo kažkas visus indus išplauti...
*
- Susitiksim po savaitgalio! - Garta pamojo man sėdant ant motociklo. Linktelėjau neturėdama daugiau jėgų.
Nieko nelaukdama nuvažiavau pas Louis motiną, kaip ir žadėjau jai, pėsčiomis palidėti iki bažnyčios.
- Štai, mano mama, - mostelėjau Louis motinai į savo mamą, - Mama, čia... Čia tavo naujoji draugė.
Nekaukiai pamaskatavau rankomis sumurmėdama "draugaukit" ir pabėgau iš ten. Jos suaugusios moterys, susipažins geriau pačios, o tada ir problemas išsipasakos.
Grįžus į namus išgirdau balsus. Viky ir Harry ginčijosi, Niall irgi kažką šaukė, Louis irgi bandė įsiterpti.
- Ramiai! Kas čia vyksta? - trenkiau delną į stalą atkreipdama visų dėmesį. Harry nusisuko nuo visų atsisukdamas į mane ir susiėmė už plaukų suurzgdamas.
- Tai aišku, urgzsk ir čiupinėk savo plaukus. Kartais galvoju, kad tavo plaukai gauna daugiau dėmesio negu aš.. - Viky nejaukiai sukikeno šypsodamasi. Jos veidą buvo persmelkęs skausmas, kol Harry slėpė savo veidą. Jis nieko nelaukęs prabėgo pro mane. Tik pasigirdus užtrenktom namo durim atrodo visi pabudo.
- Viky, kas čia per nesąmonė? - Niall suinkštė sutrikęs.
- Iš vis, kuo prasidėjo šis ginčas? - Louis lyg iškritęs iš medžio paklausė.
- Duokit man ramybę... - Viky pakratė galvą prasibraudama pro juos. Ir tada aš pastebėjau. Pastebėjau, kad vienos iš rankų vietoje styrojo balti bintai prie pat peties.
Jos rankos visai nėra. Ta šunsnukė juk rimtai sugebėjo nuslėpti nuo mūsų, kad darosi visos rankos amputaciją... Gražu. Kokia draugystė.
- Kur išėjo Harry? - paklausiau atsisukus į likusius vaikinus.
- Nežinom, einu aš paskambinsiu jam. - Niall išėjo ta pačia kryptimi kaip Viky.
- Kas ten vyko? - paklausiau vieno likusio Louis.
- Harry tik norėjo išsiaiškinti kodėl ji tai bandė nuslėpti ir nuo jo, o Viky, aišku, puolė gynybos pozicijon su bereikšmiais ginčais. Pati pabaigą girdėjai,kai ji save lygino su Harry plaukais.- Louis pastūmė man atsigerti savo sulčių. Linktelėjau jam padėkodama ir užsiverčiau gerti.
- Gerai, einu išsiaiškint koks spiglys jai į rūrą įlindo... - atsidusau. - O tu, - eidama atsisukau į nejudantį Louis, - paruošk man patalus, pagalvę papurenk, sunkiai dirbau gal.
Nusišypsojau, kai pamačiau ir jo veide šypsenėlę. O tada užlipau iki Viky ir Harry kambario.
- Ačiū, drauge, kad gerbi mano privatumą. - Viky sumurmėjo sarkastiškai panosėje,kai įžengiau į jos kambarį nepasibeldusi.
Pavarčiau akis ir prisėdau šalia jos ant lovos.
- O dabar, drauge, pasakok man viską, ko čia kankini Harry taip.
- Neturiu ką pasakoti, aš jo nekankinu. - atkirto ji sulaukdama aštraus mano žvilgsbio su pakeltais antakiais.
- Man irgi gal sunku.. Kai sužinojau apie tą auglį pas daktarus, jie man pasiūlė dvi išeitis. Arba gydytis dvyliką metų su vaistais, bandant tą auglį sunaikinti ar tiesiog išpjauti jį, atiduodant kartu ir visą tą rankos dalį. Mano močiutė jį irgi turėjo ir visi matėm, kaip ji pasirinkusi lėtą gydymą pragyveno kančiose ir dar numirė dėl to galiausiai. Aš tik norėjau gyventi sveikai, o tam man reikėjo paaukoti ranką, su kuo nei vienas iš jūsų nebūtumėte sutikę. Todėl norėjau tai padaryti viena ir ne jūsų bereikalingo nerimo. O Harry.... Ana, aš beviltiškai jį įsimylėjau ir žinau, kad jis to paties man nejaučia... Kai jis paprašė manęs būti jo mergina, jis aiškiai pasakė, kad jautė man tik didelį susižavėjimą ir ne daugiau, bet dėl to norėjo pabandyti būti pora, galbūt jausmai sustiprės ir taip toliau... Nenorėjau gaišinti jo laiko, bei nežinojau ar jam patikčiau dar tokia, kokia esu dabar, todėl ir kėliau tuos ginčus... O dabar tiesiog vengiu į tai jam atsakyti. - Viky greitakalbe išpylė man skausmingu veidu.
- Tu turi jam, ką man pasakei, taip pat pasakyti. - Padrasinamai uždėjau ranką jai ant kelio.
- Tu nesupranti, viskas labai sudėtinga, aš negaliu... - ji suinkštė.
- Gerai, kaip sau nori. - pakilau iš vietos išsitraukdama telefoną iš kišenės ir parodžiau jai ekraną. - Viskas. Įrašyta. Vos grįš Harry, gaus išklausyti tavo paaiškinimą ir tada jūs vėl gyvensit gražiai ir laimingai.
Nieko nelaukusi pradėjau eiti link durų.
- Net nebandai! - Viky aiktelėjo susigėdus.
- Bandau. - parodžiau liežuvį pasitraukdama link durų.
- Aš prisipažįstu ten Harry, kad myliu jį! Kokia šunsnuke tu, net nebandai! - ji šnabždėdama sucypė, bet neklausiau paimdama rankeną į gniaužtus. - Na ir eik! Bet žinok, kad Louis irgi sužinos kad tu jį įsimylėjusi.
Sustingau sekundei vietoje, o tada išėjau, dar spėdama jai sušukti "tu neturi įrodymų!".
Sekundei ji mane tikrai prigavo, bet ji tikrai neturi įrodymų tam, kad ir ką sakys jinai jam, jis nepatikės.
Gerai, kad niekada nerašiau dienoraščio, nusijuokiau sau patraukdama link savo kambario...