Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Mudvi su Ebe sėdėjome Džeimso kabinete. Sesuo darė matematikos namų darbus, o aš baiginėjau ekonomikos projektą. Ebei iš ties sunkiai sekėsi su skaičiais, tad vyliausi ji nesikankins ir nelaikys matematikos egzamino.
- Tau neblogai sekasi, - pagyrė mane Džeimas tikrindamas skaičiavimus. – Turėtum susipažinti su mano sūnėnu, jis kaip tik studijuoja ekonomiką ir verslą.
- Gal kada nors? – mandagiai šyptelėjau ir vyras linktelėjo. – Nepamenu, kad labai kalbėtumėte apie savo šeimą.
- Baik Kira, kam tas oficialumas. – linktelėjau ir akimirką pažvelgiau į Ebę, ji jautėsi laisvai šalia patėvio nes jis ją kone užaugino.
- Atsiprašau, - droviai šyptelėjau ir prisiminiau, kaip mamai nepatiko mintis susitikimas su jo šeima. – Mama atrodė nelabai norinti, kad mes susipažintume su tavo šeima.
- Ji tiesiog mano, kad mano tėvas jus išlepins.
Linktelėjau, čia jau buvo panašiau į mama. Na aš tikrai neketinau niekuo naudotis, pati galėjau savimi pasirūpinti, o dar nuo kitų metų ketinau pradėti dirbti. Norėjau kuo greičiau palikti tėvo butą ir pradėti savo gyvenimą kai niekas nekontroliuoja kiekvieno mano žingsnio.
Vakare grįžome į Ebės kambarį ir aš nuvirtau ant jos lovos. Sesuo tvarkingai sudėjo knygas ir pastvėrė gitarą. Klausiausi jos nuostabaus balso ir melodijos kuri vertė šypsotis. Ebei sparčiai gerėjo ir aš dėl to buvau laiminga. Kai ji baigė dainą pastatė savo gitarą ir išsitiesė šalia manęs.
- Tu jį myli? – staiga paklausiau ir sesuo kurį laiką tylėjo. Net pamaniau, kad neišgirdo mano klausimo.
- Atvirai? Dabar jau nebežinau ar tai buvo meilė, susižavėjimas ar tiesiog tuo metu man reikėjo kažko kas mane suprastų, paguostų ir pasakytų kokia aš graži.
- Suprantu, - numykiau ir ji palinko prie manęs.
- Kira, aš nepyksiu ant tavęs jeigu nuspręsi viską mesti. Nenoriu, kad tai darytum. Jis nenusipelnė dar ir tave turėti. – paskutinius žodžius ji ištarė su tokia neapykanta jog neištvėriau ir pažvelgiau į jos mėlynas akis.
- Neleisiu jam išsisukti, tik ne po to kai tavimi pasinaudojo. Jis nusipelno sėsti už grotų, tą jis ir gaus.
Staiga pradėjo skambėti mano mobilus. Ebė pašoko iš lovos ir pribėgusi prie stalo pastvėrė mano mobilųjį ir prikandusi lūpą ištiesė man. Skambino tėtis.
- Tėti, kas nutiko? – atsiliepusi iš karto paklausiau.
- Noriu, kad grįžtum namo savaitgaliui, - jo balsas buvo griežtas ir aš giliai įkvėpiau jau norėdama prieštarauti. – Jokių pasiteisinimų kitaip gali pamiršti apsimetinėjimą Ebe.
- Gerai, atvažiuosiu, - numykiau ir sesuo sunerimusi pažvelgė į mane. Ji ištiesė ranką prašydama telefono. – Ebe nori pakalbėti.
- Labas tėti, - džiugiai prabilo ji ir aš išgirdau kaip tėvas prislopinęs balsą linksmai jai atsako. – Norėčiau tave aplankyti, gal galiu su Kira važiuoti? Ak, na gerai, tuomet kitą savaite, - kiek nuliūdusi ji prikando lūpą. – Ačiū, aš irgi tave myliu, iki.
- Nujaučiu kažką blogo, - numykiau kai sesuo atidavė man telefoną.
Ebė kurį laiką sėdėjo ir žiūrėjo į mane, o tuomet linktelėjo. Tai nežadėjo ką nors gero. Tikriausiai jam nepatiko, kad naktį praleidau ne pas jį namuose. Nujaučiau laukė iš ties siaubingas pokalbis.
