Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jaučiausi nusikalusi, o buvo likę dar du atsiskaitymai. Džiaugiausi, kad dabar turėjau pusantros valandos pertrauką per kurią ketinau nulėkti į kavinę ir ko nors užkąsti. Parašiusi žinutę Džekei pradėjau eiti, bet man kelią pastojo ne kas kitas, o Markas su Liza. Mergina buvo įsikibusi į jo ranką lyg koks pasimetęs šunytis, o tas kvailys šypsojosi lyg būtų laimėjęs loterijoje.
Nuvėriau tą šlykščią padugnę kuri manė, kad visas pasaulis turi klauptis jam po kojomis ir susidėjau rankas ant krūtinės. Markas tikrai žavėjo merginas, turtingas, bei išvaizdus vaikinas tikrai galėjo pasigirti gražiomis kūno linijomis. Tačiau jis buvo padugnė ir aš tai žinojau, deja Liza žinojo irgi.
- Seniai nesimatėme, mažute, - vyptelėjo Markas ir lyg kokia kino žvaigždė persibraukė savo tamsius plaukus. – Girdėjome, kad tave išmetė.
- Blogai girdėjai, gal vertėtų kartais plauti ausis? – šyptelėjau, bet nuo vaikino veido nepradingo tas idiotiškas pasitikėjimas savimi. – Ko nori? Pasigirti, kad gavai trofėjų?
Liza pakėlė akis ir prikando lūpą, mačiau, kad nori kažką sakyti, bet nedrįsta. Verčiau tylėtų nes šiandien mano kantrybė labai trapi.
- Visi žinome, kad jos vietoje norėtum būti tu, - sukikeno jis ir aš žengiau į priekį.
- Jeigu būčiau norėjusi tave turėti, jau būčiau turėjusi. – ištiesiau ranką ir sugriebiau jį už marškinių. Trenkiau iš kelio į pilvą ir tas iš karto susmuko ant žemės. – Bet tikriausiai ir pats žinai, kad nesitrainioju su šiukšlėmis.
- Tu dar pasigailėsi kale! – suriko jis ir aš iškišau vidurinį pirštą.
- Vargu.
Išėjau iš universiteto pastato ir patraukiau per kiemą, bet tuomet mane sustabdė atbėgusi Liz. Ji visa alsuodama palinko į priekį ir giliai įkvėpė. Jos skruostai iš karto nusidažė rausvai, o kai galiausiai atsitiesė suspaudė savo kumščius. Tai buvo ne ta Lizą kurią aš pažinojau.
- Kira aš, - ji suspaudė lūpas tikriausiai svarstydama ką turėtų pasakyti, bet aš ją nutraukiau.
- Nevark, argi aš ne siaubinga draugė vagianti tavo vaikinus ir visa dėmesį? Gal eik ir susirask tokią kuri tau į veidą sakys tik melą, nes aš ne tokia.
- Kira man nederėjo aš tik norėjau...
- Ko norėjai? Pasidulkinti su didžiuoju Marku net ir žinodama ką jis yra pridirbęs? Ar supranti, kad jis taip elgiasi norėdamas paerzinti mane? Kai tu jam nusibosi tapsi šiukšle ne tik jam, bet ir visiems. Neturiu tau daugiau ko pasakyti, pati sugriovei savo gyvenimą, kadangi buvau tokia šlykšti tavo vaikystės draugė, turėtum džiaugtis, kad atsikratei manimi.
- Kira, prašau, - ji pabandė pastverti mano ranką. Mačiau jos akyse susikaupusias ašaras, bet niekam neketinau leisti savęs žeminti net jeigu tai ir buvo geriausia mano draugė.
- Kartą tau jau atleidau Liz, pameni? Tai nėra pirmas kartas kai mane apšmeiži ir vietoj manęs pasirenki ką nors kitą. Daugiau atleidimų nesulauksi.
Stumtelėjau ją į šalį ir patraukiau į kavinę. Skaudėjo, net labai nes suvokiau netekusi geriausios draugės kurią taip stipriai branginau. Tačiau tai buvo jos pačios sprendimas, ne mano.
