Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ligoninė ir tas vaistų kvapas riečia nosį. Niekas nemėgsta ligoninių. Stengiausi čia lankytis kuo rečiau, bet kiekvieną kartą atėjus prisimindavau dieną kai iširo mūsų šeima. Mūsų buvo trys. Aš Ebė ir Lara. Trys neišskiriamos seserys, kol liga vieną atėmė. Aiškiai pamenu vakarą ligoninėje kai Lara gulėjo prijungta prie daugybę aparatų, o jos kūną badė dar daugiau adatų. Jai skaudėjo, skaudėjo ir mums.
Ta vakarą tėvai riejosi. Rėkė vienas ant kito nepaisydami praeinančių seselių kurios bandė juos nuraminti. Bet jie nerimo, o tuomet nuaidėjo gydytojo žodžiai kurie giliai įstrigo mano pasąmonėje. Lara mirė. Paliko mus ir išskyrė tėvus. Motina nė nepažvelgusi paėmė Ebe, o tėvas mane. O juk galėjo būti atvirkščiai.
- Kira? – mane pastebėjo mama, ji bėgte pribėgo prie manęs ir apkabino. - Mieloji, kaip gerai, kad atvažiavai.
Mamos balsas drebėjo, ji spaudė mane prie savęs lyg būtų nemačiusi visą amžinybę. Tiesa pasakius taip ir buvo. Mano ryšys su motina buvo siaubingas. Susitikus persimesdavome keliais žodžiais ir viskas tuo pasibaigdavo. Ji nesidomėjo mano mokslais, pomėgiais ar vaikinais. Motinos savo gyvenime aš neturėjau.
Staiga, lyg nuplikyta karštu vandeniu ji atsitraukė ir suspaudusi savo mažytes lūpas suraukė kaktą. Už manęs stovėjo tėvas. Jo tvirta ranka nusileido man ant peties, bet aš pasitraukiau į šalį, kad galėčiau juos abu stebėti. Nepraėjo nė minutė, o jie jau vienas ant kito laidojo piktus žodžius ir kaltinimus.
- Gali grįžti iš kur atkeliavęs, mums tavęs čia nereikia. – Išdėstė motina nubraukdama tamsiai rudų plaukų sruogą. Net ir žinodama, kad jos dukteriai grėsė pavojus gyvybei ji sugebėjo pasidaryti nepriekaištingą makiažą ir susigarbanoti plaukus. Dar truputis ir mano sausų pusryčių porcija išlips per gerklę.
- Jeigu būtum buvusi gera motina, Ebė dabar negulėtų ligoninėje, - įsiuto tėvas.
Buvo beprasmiška įsikišti. Jie riedavosi ir dėl menkesnių dalykų kai susitikdavo per šventes keliom minutėm. Pasitraukiau nuo jų toliau ir pradėjau dairytis seselės. Motina sakė, kad kol kas nieko į sesers palatą neįleidžia, bet aš vis tiek ketinau ten patekti ir pirmoji pasikalbėti su Ebe.
Tai buvo ir mano kaltė, kad Ebė yra čia. Turėjau suvokti, kad kažkas negerai, juk buvome viena kitai atviros, bet pasirodo sesuo daug ką nutylėdavo. Dabar turėjau sužinoti tiesą, kol tėvai to nesužinojo pirmi. Jie nebūtų galėję padėti, tik ne jie. Tėvai būtų pradėję vėl kaltinti vienas kitą ir pamirštų Ebe. O jai skausmo jau buvo per akis.
