"Už miesto sienų slepiasi kraupios paslaptys. Miesto viduje užsimezga draugystė, kuri gali sunaikinti viską.„
Vasilijaus miestas, apsuptas magišką, debesis siekiančią sieną, kuri stovi kaip tvirtovė jau daugiau nei tūkstantį metų, saugo žmones nuo...
"Jei esu vienintelė, galinti pakeisti šį pasaulį, ar mano nuodėmės yra tik kainą už visiems suteiktą naują pradžią?" - Tomena
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
♧...ir jie laimingi, turėdami vienas kitą, tačiau yra prakeikti, susieti vienas su kitu... ♧
♧
„Aš niekada nesirinkau žudyti."
Žodžiai, kuriuos kadaise tarė ji, dabar išsprūdo iš jo lūpų. Morfėjaus balsas buvo tylesnis už vėją, sumišęs tarp skausmo ir prarastos vilties. Jo akys klajojo po Tomenos veidą, ieškodamos bent šešėlio tos mergaitės, kuri šokdavo po lietumi, pripildydamą rūmų koridorius juoko bei džiaugsmo.
Dabar prieš jį stovėjo deivė-išdidi, bejausmė, apgaubta tamsos, kurios nebuvo įmanoma išsklaidyti. Jos akys, kadaise kupinos gailestingumo, dabar buvo tuščios kaip naktis be žvaigždžių. Ji nebeklydo, nebeabejojo. Ir jei tam, kad pasaulis būtų išgelbėtas, reikėjo pralieti kraują-ji buvo pasiruošusi tai padaryti.
„Aš tai padariau dėl mūsų išlikimo."
Jis matė jos darbus: žmones, prikeltus iš mirusiųjų, pasmerktus amžinoms kančioms. Tuos, kurie priešinosi, ji pastatė prieš pasirinkimą-įsileisti ją į savo sielą arba tapti beformiais kūnais ant kovos lauko. Kiekvienas kartas, kai ji naudojo savo galią, dar labiau tolino ją nuo šviesos, kurią kažkada nešiojo savyje.
Ji pradėjo nuo priešų-šaltakraujų žudikų, kurių niekas nepasiges. Bet po to atėjo eilė nekaltiesiems. Ir ji jau nebegalėjo sustoti.
„Mano prigimtis, kitaip nei tavo, nėra pikta."
Dangus buvo apgaubtas baimės ir skausmo, o žmonės, pasislėpę naktyje, šnabždėdami apie „Žuvusios princesės legendą". Jie nežinojo tiesos. Jie nematė, kaip Tomena stovėjo prieš liepsnojančius namus, kur viduje degė vaikai, priklausantys jos priešams. Jie nežinojo, kaip ji, nebyliai, tardymo įsakymą savo prikeltąjai kariuomenei. Ji kartojo sau ir visiems, kad viskas buvo dėl šviesos, dėl geresnio pasaulio. Dėl laisvės, kurios ji neturėjo dėl savo kilmės.
„Aš tai padariau tam, kad išgelbėčiau tave."
Ji tapo nebe vilties liepsna, o audra, kuri užliejo viską savo kelyje. Kiekvienas jos sprendimas paliko tik pelenus. Dabar ji stovėjo prieš Morfėjų-savo sielos draugą, kuris dar matė joje ką nors daugiau nei pabaisą.
„Ar aš tave nuvyliau, Tomena?"
Tomena žinojo, ką Morfėjus slepia rankoje-durklą, nukaldintą iš krintančios žvaigždės ašaros. Vienas dūris, ir viskas baigsis. Vienas dūris, ir pasaulis bus išgelbėtas. Bet kodėl tai atrodė neteisinga?
