Iškeliavau iš savo vargano prieglobsčio, kuriame maisto nebeliko. Išėjau anksti ryte, kad zetų nebūtų tiek daug, dėje jų buvo visur. Tikriausiai tokiais būdais išmoksiu ir daugiau apie išgyvenimą be namų.
Dabartinis mano tikslas išlaužti parduotuvės galinių durų spyną ir surasti naudingų reikmenų. Durys užsikirto, nors jas atrakinau. Bandžiau visaip jas atidaryti nesukeldama nė garso, tačiau kitaip neišėjo, į ranką pasiėmiau spygliuotą, metalinę beisbolo lazdą ir numušiau rankeną. Neilgai trukus išgirdau zombius ateinančius mano linkme, todėl greit įslinkau vidun.
Tyliai apsižvalgiau dviejų metrų ploto mažoje patalpoje, niekur nebuvo zetų, todėl paėmusi nuo grindų krepšį su pirmosios pagalbos vaistinėle, įėjau į pačią parduotuvę.
Vos žengus kelis žingsnius mane agresyviai pastūmė į sieną, atsisukusi išvydau seną vyriškį su ginklu rankose.
- Mesk lazdą ant žemės.- Liepiamai tarė, aš atėjusi su taikiu tikslu taip ir padariau.
- Aš tik ieškojau vandens, nemaniau kad kažkas čia jau buvo, paskui būčiau išėjusi.- Pasakiau.
- Mhm, žinoma.- Nenuleido ginklo nuo manęs.- Atiduok krepšį su vaistinėle.- Ištiesė kairę ranką. Aš nusiėmiau krepšį nuo peties ir tiesdama su kita pagriebiau ginklą ir trenkiau su kitu galu vyrui į veidą. Šis nukrito ir susiėmė už nosies.
Pasičiupusi lazdą, krepšį ir ginklą skuodžiau pro parduotuvės visumą. Pamačiusi vandenį, nugvelbiau tris mažus buteliukus ir vieną batonėlį, ieškodama išėjimo viską susikišau į krepšį.
Vyras dingo iš mano akiračio, sunerimau, jaučiau, kad viskas taip nesibaigs. Kažkam teks susitepti rankas, o aš nesiruošiu taip greit pasiduoti pragyvenusi tris varginančius metus apokalipsės.
Smūgis, antras ir aš patiesta ant žemės, jis apsižergęs daužo man veidą. Žaibiškai sulenkiu kelėnį, taip pataikydama į skaudžiausią vyro vietą- tarpukojį. Vis nenukrentą, to ir tikėjausi, todėl iš bato išsiimu peilį ir suvarau jam į kaklą. Iš arterijos beperstojo trykšta beveik juodas kraujas. Nusiverčiu pusamžį nuo savęs ir susirenku daiktus. Atsisuku į jį.
- Atleidžiu tau.- Tariu ir simboliškai kaip visad lazdos galu su ilgu spygliu perduriu jam kaktą, taip suvarydama aštrų galą į smegenis, atjungdama jas visam laikui, taip užtikrindama jo neprisikelimą kaip zombiu. Dabar kai įsitikinau, jog pavojus nebegręsia susirinkau ant žemės pabirusius daiktus.
Dabar galiu apsižvalgyti aplink daugiau, susirasiu dar maisto. Pasivaikščiojus apie prekystalius pasiėmiau gumos ir šokoladukų, jei maisto atsargos išsektų. Nuėjusi ieškoti vandens pasigriebiau konservuojamo tuno skardinių, konservuotų vaisių ir daugiau vandens. Tada pasukau įrankių link. Radusi mečetę užsikabinau ją ant diržo, kad nenumatytais atvėjais visada turėčiau ją šalia jei prireiktų. Nuėjusi į mašinos reikmenų skyrių pasiėmiau skysčio, kuris atitirpina sustingusį metalą, po kelių pasivaikščiojimų pirmyn atgal pastebėjau, jog esu neviena, todėl kuo greičiau skuodžiau link išėjimo.
- Sustok arba šausiu!- Suriko jauno vaikino balsas ir pasigirdo saugiklio nuleidimo garsas.- Mesk lazdą ir iškelk rankas aukštyn.- Liepė įsakmiai kaip ir pastarasis, aš sudvėjojau. Ar tikrai turėčiau tai ir vėl kartoti?- Nebekartosiu, mesk ginklą ir iškelt rankas.- Lėtai padėjau lazdą ir krepšį ant žemės, iškėliau rankas.- Dabar atsisuk.- Taip ir padariau. Išvydau prieš save jauną vaikiną, jis gal keliais metais vyresnis už mane ir vienas.
Juodaplaukis ir mėlynakis, ah... Neslėpsiu mano silpnybė tokie, ir jei dar moka naudotis snaiperio ginklu... Na, nemetas išskysti dėl kažkokio pienburnio, Ade.
