Nanny // z.m. ✓

Epilogas (Mope)

- Labas. - tyliai ištariau ir įžengiau į kabinetą, o duris už manęs užsidarė.

- Sveika. - tada jo akys nukrypo į mano ausies pusę. - A, tai čia su reikalu tada.

- Nenorėjau laukti kol ją kas nors priims, ypač po to kai aš ne tyčia ją sužeidžiau. - Myc pasikrapštė pakaušį, kol Geilas pažiūrėjo į jį su pakeltu antakiu.

- Niekada nemaniau, kad busi vienas iš tų vyrų, kurie kelia ranka prieš moteris. - Geilas pasakė prieidamas prie manęs ir patraukdamas prikibusias plaukų sruogas.

- Aš ir nesu, tai buvo netyčia. - Myc atsiduso ir prisėdo ant vienos iš kėdžių prie stalo.

- Jis ne meluoja? - paklausia Geilas stebėdamas mano ausį.

- Ne. - papurčiau švelniai galvą ir cyptelėjau, kai jis pjudino susidariusi šašą.

- Hm. - jis atsitrukė ir pažvelgė į mano akis. - Prisėsk ant tos lovos. - jis pirštu parodė į lovą, kurios prieš tai nemačiau. Lova buvo skirta pacientams apžiūrėti.

Linktelėjusi nuėjau prie lovos ir atsisėdau ant jos. Po manimi sutraškėjo specialus popierius tiesiamas ant jų. Pakėlusi akis į gydytoją mačiau kaip jis iš spintelės išsitraukia vaistinėle ir grįžta prie manęs.

- Ausis tik truputi įbrėžta. - jis pasakė atsistojęs priešais mane. - Išvalysiu žaizdą ir užklijuosiu plesitrą. gali šiek tiek deginti kai valysiu. - jis perspėjo prieš patraukdamas mano plaukus ir susekdamas su segtuku, kurį išsitraukė iš kišenės.

- Jūs turit segtukų kišenėje? - paklausiau pakeldama antakį.

- Kad tik tu žinotum kokių pacientų aš tik nesulaukiu. - jis atsiduso ir iš vaistinėlės ištraukė specelią drėgna servetėlę.

Šyptelėjusi gyliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Jausdama kaip gydytojas valo žaizdą mėginau nukreipti mintis nuo skausmo, kuris galbūt ir nėra toks didelis, kaip įsivaizduoju.

Taip sėdint pagaliau mano smegenys pasiekė mintis, kad šiandien galėjau mirti. Iki šiol galvojau, kaip viskas vyko, bet iki šios minutės pilnai ir nesupratau, kad galėjau mirti. Jai Tyler būtų pats užsimanęs mane nužudyti? Jis juk nebūtų sudvejojęs ir paleidęs kulką man į galvą, tiesiai tarp akių.

Aš galėjau mirti ir palikti žmonęs, kurie būtų liūdėję dėl manęs. Šeimą, draugus ir du vyrus, kurie nežino ką daryti, nes nesugebu išsirinkti vieno.

Tai priveda prie kito dalyko. Aš nenoriu mirti būdama vieniša. Prieš mirti aš dar noriu patirti meilę. Noriu turėti žmogų, kuris naktimis mane apsikabintu ir laikytu taip tarsi negalėtu be manęs. Noriu to vieno žmogaus, kuris pažinotu mane geriau nei kiti, geriau nei aš pati. Noriu turėti žmogų, kurį pamatyčiau patį pirmą vos pramerkusi akis ir žinočiau, jog nesu viena.

Ir aš pagaliau žinau ko aš noriu. Aš turiu tai pasakyti tam žmogui, kol dar ne per vėlų. Kol jis dar nenusprendė jog neverta manęs laukti. Aš turiu jam tai paskayti.

- Ar jai viskas gerai? - mano mintis nutraukė greitai prasivėrusios durys ir pro  jas įbėgusi Mėja. - Mama tau viskas gerai?

Pamačiusi, kad Mėjai viskas gerai nieko nelaukusi nulipau nuo lovos ir ją apkabinau stipriai suspausdama tarp savo rankų. Mėja apkabino mane atgal ir priglaudė savo galvą man prie kaklio, netyčia kliūdydama mano.

- Man viskas gerai. - sumurmėjau jai į plaukus. - Ar tau viskas gerai? - paklausiau atsitraukdama ir jos veidą suimdama tarp savo delnų.

- Man viskas gerai, aš tik nerimavau dėl tavęs, kai sužinojau, kad tave pašovė. - ji atsakė pažvelgdama į mane.