Priešais mane buvo didžiulis namas. Kaip per filmus kur turtuoliai gyvena. Aplink jį buvo aukšta betoninė tvora. Taip pat žolė auganti aplinkui buvo žalia, ir gerai prižiūrėta. Taip pat vidurį pievutės buvo didelis gėlynas.
Nurijau seiles ir priėjau arčiau vartų. Čia buvo ruda metalinė dėžutė ant kurios buvo keli mygtukai. Atradusi namo mygtuką, jį paspaudžiau.
- Labas rytas. Kuo galėčiau padėti? - atsiliepė malonus moteriškės balsas ir aš stovėjau išsižiojusi.
- Mm, labas rytas. - išspaudžiau kažkaip. - Aš čia dėl... Čia auklė. - net nežinojau ką pasakyti.
- O, Panelė Hope? - ji paklausė ir aš linktelėjau. Prisiminus, kad ji manęs nemato padariau *facepalm*.
- Taip. - pasakiau jai.
- Palaukti minute. - ji pasakė ir aš pasisukau į vartų pusę.
Stebėjau didelį namą ir mačiau šviesas degant keliose languose, pirmame aukšte. Lauke dar tamsu, nes ankstus rytas. Todėl darbuotojai jas įsijungę. Atsidusau ir patryniau rankas.
Man bestebint atsidarė duris ir pro jas išėjo Alfredas, betmeno liokajus. Jei rimtai, tai aš pajuokavau, bet jis žiauriai panašus. Jis ėjo ilgu takeliu iki manęs ir jam įpusėjus atsidarė vartai, ką aš priėmiau kaip ženklą įeiti.
- Panele Brayleigh? - jis paklausė kai mes susitikom.
- Taip. - linktelėjau.
- Aš Bruno, šių namų liokajus. Prašau sekti mane. - jis pasakė ir apsisukęs pradėjo eiti atgal.
- Gerai. - pasakiau ir pradėjau eiti paskui jį.
- Ponia Roza tau papasakos ką reikia daryti. - jis pasakė kai priėjom namus. - Aš tave iki jos palydėsiu.
- Gerai. - vėl pasakiau.
Mes įžengėm į vidų ir galvojau, kad pamesiu apatinį žandikaulį. Vidus toks gražus. Sienos rudos, šviesios tokios, į smėli gal panašios, spalvos. Priešais mus buvo erdvus laukiamasis. Tiesiai buvo laiptai, kurie paskui dalinosi į kaire ir į dešine. Palei dešinę sieną stovėjo staliukas ant kurio buvo vazonas su spalvotomis gėlėmis. Aš iki šiol nežinau gėlių pavadinimų, be rožės, tulpės ir saulėgrąžos. Aš jų tiesiog neskiriu.
Bruno pasuko į kairę, kur buvo duris, kurių prieš tai nepastebėjau. Jis jas atidarė praleido mane eiti pirma. Aš jam šyptelėjau ir laukiau kol jis įeis po manęs. Jis uždarė duris ir pradėjo eiti tiesiai.
Einant iš paskos dairiausi ir netikėjau savo akimis. Einant koridoriumi praėjome kelias duris. Kai mes priėjome duris tiesiai. Jis sustojo ir jas atidarė.
Priešais mane buvo erdvi virtuvė. Sienos baltos ir blizgančios. Spintelės medinės, kriauklė, stalas, darbuotojai. Čia buvo trys darbuotojai. Dvi už mane gal šiek tiek vyresnės merginos ir moteriškė kuriai netoli penkiasdešimt sakyčiau. Ji išgirdusi mus apsisuko ir pažvelgusi į mane nusišypsojo.
- Aš jus paliksiu. - pasakė Bruno ir apsisukęs išėjo pro duris, pro kurias mes atėjom.
- Sveika. Tu tikriausia Hope. - ji priėjo prie manęs.
- Taip. - linktelėjau. - O jūs tikriausiai Ponia Roza?
- Taip. - ji linktelėjo ir nužvelgė mane. Ponia Roza turi šviesius plaukus ir žalias, gražias akis. Iš sudėjimo ji yra stambiųjų pusę.
- Kas nors blogai? - paklausiau pažvelgdama į savo aprangą, juodus aptemptus džinsus ir juodą mėgztinį.
- Ne, ne. - ji vėl nusišypsojo. - Aš tiesiog maniau, kad auklė bus kokia nors blondinė, kuri dėvi per mažus rūbus. - ji papurtė galvą.
أنت تقرأ
Nanny // z.m. ✓
قصص الهواة-Prisėsk.- pakėliau galvą ir mačiau kaip jis parodė į kėdę priešais jo stalą. Aš linktelėjau ir priėjusi atsisėdau. -Hope, tiesa?- jis paklausė ir aš linktelėjau, bet akių į jį nepakėliau. -Kai šneki su manimi pakelk galvą ir žvelk man į akis. N...
