Nanny // z.m. ✓

-20-

"Nejuokinga." pasakiau papurtydama galvą.

"Aš nejuokauju." jis užsimerkė. "Niekas jo nematė nuo vakar vakaro. Šiandien jis nepasirodė mokykloje, o namuose jo nerandam."

"Prakeikimas." apsisukau ir nulėkiau į savo kambarį.

Numečiau dekį į šoną ir iš spintos pasiėmiau didelį, storą, juodą mėgstinį, kuri užsivilkau. Pagriebiau telefoną nuo spintelės ir užsimovusi batus išėjau iš kambario.

Zayn stovėjo svetainėje, kur televizorius jau buvo išjungtas. Aš jam parodžiau link durų ir nusekdama jį pasiėmiau striukę bei raktus.

"Nutuoki kur jis galėtu būti?" paklausiau besivilkdama striukę, kol ėjom link lifto.

"Ne." jis papurtė galvą. "Mėja irgi su niekuo nešneka. Aš manau, kad ji su kuo nors ir šnekėtu, tai būtum tu."

"Kodėl? Ji manęs nekenčia, nes aš palikau juos." pasakiau kai įėjom į liftą. "Lukas irgi ant manęs dėl to supyko."

"Mėja nepyksta, ji tik įskaudinta." jis pasakė ir aš atsikosėjau. "Tu sergi."

"Aš sakiau,kad sergu." pasakiau ir durims atsidarius pradėjau eiti link išėjimo.

"Pamiršau." Zayn atsiduso. "Gal tu grįžk namo."

"Ne." griežtai pasakiau ir pamačiusi Bruno mašiną nuėjau link jos.

"Aš nenoriu, kad tu dar labiau susirgtum." jis pasakė.

"Man nesvarbu susirgsiu aš labiau ar ne." pasakiau ir sustojusi prie mašinos pažvelgiau į jį. "Aš myliu Luką, kaip savo, man niekas nesutrukdys."

Atidariusi priekines dureles įsėdau į mašiną ir šyptelėjau Bruno.

"Panele Hope." jis linktelėjo.

"Bruno." pasakiau užsisegusi diržą.

"Kodėl ji gali sėdėti priekį?" paklausė įsėdęs Zayn.

"Ji mano draugė Pone." atsakė Bruno ir aš nusišypsojau.

"Bet ji ir mano..." parodžiau pirštą į jo pusę ir susiraukiau.

"Nemėgink pabaigti sakinio." suurzgiau. "Draugai taip nesielgia."

"Aš galiu paaiškinti." jis pradėjo, o Bruno pavartė akis.

"Man ne įdomu." pasakiau ir nusisukau į priekį, kaip tik kai Bruno išvažiavo į kelią.

"Į namus?" pasiteiravo Bruno, o Zayn linktelėjo.

***

"Hope." priešais mane atsirado verkianti Ponia Roza, kai įėjau į namus.

"Ponia Roza." apsikabinau ją.

"Dieve." ji verkė. "Jis dingo."

"Ššš, mes jį surasim." raminau ją ir pažvelgiau tiesiai išgirdusi tylius žingsnius.

"Aukle?" ant laiptų pasirodė Mėja.

"Mėja." pasakiau ir kai Ponia Roza mane paleido pradėjau eiti link jos.

"Kodėl jūs čia?" ji pakreipė galvą į šoną.

"Aš čia dėl Luko." pasakiau. "Žinai kur jis?"

"Lukas?" ji susiraukė ir aš užlipusi priklaupiau priešais ją. "Jis sakė niekam nesakyti."

"Mažute," padėjau savo delnus jai ant pečių. "Tu turi mums pasakyti. Jis gali būti sužeistas."

"Aš pažadėjau." ji papurtė galvą. "Ji nori pabūti vienas."

"Mėja." aš ją apkabinau. "Aš niekam nesakysiu, pažadu."