-Nieks čia nepadės,- Yoongi kuo ramiausiai atsako,- nebent nuspręstum nusižudyti. Nors ir tai, manau, kad tas šunsnukis nepaliktų tavo sielos ramybėje.
Visi tyliai nusijuokia iš nevykusio juokelio, tačiau bent šis praskaidrina niūrią atmosferą.
-Kaip tavo sesutė?- Namjoon pažvelgia mano pusėn.
-Nežinau,- papurtau pečiais,- buvau beveik pas ją, tačiau pakeliui parašė Taehyung.
-Kodėl atvykai? Nemanai, kad buvo neverta aukotis?
-O ką aš galėjau žinoti, Namjoon? Ar tu pats žinotum, jei tau taip parašytų? Žinoma, dabar suprantu, kad tai buvo beprasmiška, tačiau tada nežinojau, ko tikėtis.
-Tu vis dar jo bijai?
-Tai buvo durnas klausimas, Jimin,- taria Yoongi,- lyg pats jo neprisibijai.
-Gerai, gerai, tyliu!- blondinas pamosikuoja ore rankomis, lyg atsisakydamas savo žodžių.
Vėl pasigirsta juokas, nuaidantis pro visą garažą. Tyli akimirka po jo trunka keletą minučių, kol vėl neprabyla vienas iš vaikinų ir prasideda diskusija.
-Įdomu, kas per narys prisijungs prie mūsų. Jis savo noru pasirinko šį kelią?
-Pft, koks durnelis leistųsi į šį liūną?
-Veikiau dar vienas sunkiai galą su galu suduriantis žmogus, kuriam reikėjo pagalbos,- taria savo verdiktą Jin.
-Kitaip ir būti negali,- pritariu jo nuomonei.
Staiga suvibruoja mano džinsų kišenėje esantis telefonas. Paėmusi į rankas atrakinu, pažiūriu į žinutes ir randu vieną nuo mamos.
"Kur tu esi? Ar viskas gerai? Aš tikiuosi, tu atvažiuosi."
-Velnias,- garsiai nusikeikiu ir įmetu telefoną į rankinę,- turiu lėkti.
-Sėkmės!
-Atsargiai važiuok, stebėk kelią.
-Perduok linkėjimus nuo manęs.
-Nuo manęs irgi!
-Parašyk, kai ten nuvyksi.
-Ačiū, vaikinai,- švelniai jiems nusišypsau,- iki greito!
Uždarydama duris, pavyjimui išgirstu dar kelis atsisveikinimus. Pagaliau galiu palikti šią vietą.
Deja, oras išliko nekoks, lietus vis dar pila kaip iš kibiro, tačiau nebe taip stipriai. Vėjas kiek švelnesnis, dangus truputį šviesesnis. Tikiuosi, man pavyks nusigauti ten kuo greičiau.
Atsirakinu savo mašiną, įsėdu ir kelias minutes pašildžiusi, užvedu variklį ir pajudu iš vietos.
Kelių valandų kelias prailgsta, kai esi vienui viena. Pasileidžiu radiją, bandydama pradanginti jau įkyrėjusią tylą.
Muzikos ritmu laikas prabėgo greičiau nei maniau, kai prieš akis išvystu gerai atpažįstamo namo kontūrus. Įsukusi į aikštelę, pasistatau mašiną ir išjungiu variklį.
Atsisukusi į galą, paimu gražiai papuoštą dovanų maišelį, pagriebiu savo rankinę ir išlipu lauk. Paskubomis prieinu namo duris, paspaudžiu skambutį ir nekantriai laukiu, ko nors išeinant.
Sutinku susirūpinusį mamos žvilgsnį. Tuoj pat patenku į jos šiltą glėbį. Iš kart pasijuntu, jog esu namuose.
Tik mum įejus į vidų, prasideda klausimų lietus.
-Ačiū dievui, tu čia. Ar viskas gerai? Ar nieko nenutiko? Kodėl neatvykai, kaip tarėmės? Mes buvom tokie susirūpinę. Gal negavai mano žinutės?
-Mama, man viskas gerai,- nusijuokiu,- kur Linn?
-Ji savo kambaryje su draugėmis. Tikriausiai, vyksta arbatos vakarėlis.
-Tuoj grįšiu,- tariu ir pasisuku laiptų link.
Užlipusi į antrą aukštą, jau galiu girdėti linksmus mergaičių balsus ir garsų jų juoką. Priėjusi prie durų, tyliai pabarškinu ir laukiu atsakymo.
-Prašom!
Atveriu duris ir įkišu nosį. Mergaičių būrelis, susėdęs aplink nedidelį rožinį stalelį su kėdutėmis, geria iš mažų arbatos puodelių ir apie kažką linksmai diskutuoja.
-Su gimtadieniu, Linn!- džiugiai tariu sesutei, kuri nustebusi žvelgia į mane.
-Mina!- ši įbėga man į glėbį,- maniau nebeatvažiuosi.
-Niekada, Linn, niekada neužmiršiu pas tave atvykti,- dar stipriau prisiglaudžiu ją šalia savęs,- nors ir vėluočiau, tačiau visada atvažiuosiu pas savo mažąją sesutę.
Pirštu baksteliu jos nosį, Linn linksmai nusijuokia. Pabučiuoju jai į kaktą ir sakau, jog einu į apačią pas mamą. Tik man palikus kambarį, vėl prasideda šnekučiavimai.
Nusileidžiu ir įeinu į virtuvę, kur stovi mama. Ant stalo padėtas didžiulis tortas, ant kurio užrašyta "Su gimtadieniu, Linn" ir įsmeigta septyneto formos žvakutė. Visas skanumynas apipiltas spalvotu glajumi. Viskas primena fantazijų pasaulį, visai tokį, kuriuose vaizduoja Linn žiūrimuose animaciniuose filmukuose.
Akies kraštu pažvelgiu į svetainę, kurioje dedasi betvarkė. Balionai visur, kur papuola, dovanų popierius išplėšitas ir išsibarstęs po visas grindis, stalas išvoliotas maiste, kaip ir pati staltiesė.
Atsisuku į besitvarkančią mamą ir jai nusišypsau, tačiau ši man tik taria:
-Kur Jaeyoon?
