Lietus ledinis, žvarbus vėjas nenumaldomai draskosi ore, dangus tamsus ir niūrus. Viskas taip sušikta, rodos, ne tik man.
Nuotaika subjurusi nuo pat ryto. Tačiau kita vertus, kada ji buvo gera? Tik ne tada, kai jis kiekvieną dieną man vis labiau gadina gyvenimą.
"15 valandą būk ten."
Ir kam rūpi, jog tu esi užsiėmusi, susitariusi ar šeip turi planų. Šiuo metu turiu vos keletą minučių atsidurti prie mūsų įprastinės vietos. To nebūtų, jei būčiau žinojusi ir neišvykusi į visai kitą miesto pakraštį.
Tyliai, neužsičiaupdama su keiksmažodžiais einu tuščiu skveru link susitartos vietos. Nemalonus oras tik dar labiau įkyra, lietus jau seniausiai išplovęs mano specialiai paruoštas garbanas. Norisi mielai nusišauti.
Visu triukšmu plačiai praveriu girgždančius metalinius vartus. Viduje deganti mažo pajėgumo lemputė pradeda įnirtingai siūbuoti ir draikytis ore. Nuo milžiniško vėjo sukliba visos nepatvariai atrodančios sienos.
-Kodėl, po velnių, vėluoji?
Susierzinusi ir įpykusi einu jo link. Laikau stipriai suspaudusi rankas, kad susilaikyčiau nuo neatsakingų veiksmų, kurių galėčiau pasigailėti.
-Galėtum būti malonesnis, vėluoju vos keletą sušiktų minučių,- praeidama pro jį sužiūriu į jo akis,- trenkiaus iš visiškai kito galo, galėjau iš vis nepasirodyti.
-Tuomet ką čia veiki, jei ruošeisi neatvykti?
Jau ruošiausi stotis ir rimtai jam suduoti, tačiau Jungkook ranka sugriebė mano riešą ir stipriai ją laikydamas, nuleido žemyn.
Garsiai atsidūstu ir pakėliu galvą aukštyn. Visa šita nesąmonė veda mane iš proto.
-Bet kokiu atveju, turiu naujieną.
-Kokią?- suklūsta kitam stalo gale sėdintis Jimin.
-Prie mūsų prisijungs naujas narys.
Naujas narys? Koks sveiko proto žmogus galėtų jungtis į šią grupiuotę?
Smalsiai nužvelgiu kitų veidus ir galiu pasakyti, kad ir jie yra tiek pat nustebę kaip ir aš.
-Tik tiek žinių, laisvi,- Taehyung pamosikuoja ranka ore ir apsisuka išėjimo link.
-Viskas?- pasitikslinu, jeigu kartais aš ne taip išgirdau jo žodžius.
-Viskas.- jis rimtai į mane dėbteli.- Geriau pasiskubintim grįžti, vėluoji.
Pasišaipęs iš mano situacijos, palieka patalpą ir dingsta daugiau nieko nesakęs.
-Tu gal juokauji?!- išrėkiu nors ir žinau, kad to nebeišgirs.
-Mina, atsisėsk ir apsiramink. Nėra reikalo tau prarėkti balsą bereikalo,- Hoseok padeda savo ranką ant mano peties ir rūpestingai pažiūri į mane.
-Aš nebegaliu to daugiau kęsti,- vėl įsmunku į prieš tai sedėjusią kėdę.
-Niekam tai nepatinka, Mina,- prabyla Jin,- tačiau ką, tavo nuomone, mes galime padaryti? Pabėgti? Tai būtų kvaila.
