Lūžis (1,2 sez) // Z. M. fanfiction (BAIGTA)

17. Pyktis

*Kerės pozicija*

*ketvirtadienis*

Pabundu nuo žadintuvo signalo. 6:30. Ir vėl į mokyklą...

Išlipusi iš lovos padarau trumpą mankštą ir pajaučiu maudžiantį skausmą pilvo apačioje. Turbūt man prasidėjo mėnesinės. Shit.

Nuėjusi iki wc viską susitvarkiau ir grįžusi į kambarį nuėjau iki spintos. Iš jos išsiėmiau juodus džinsus ir baltą paprastą maikutę. Juos užsidėjusi maikutę sukišau į džinsus. Štai ir mano outfitas baigtas. Šiandien nusprendžiau nesidažyti. Prie veidrodžio ilgai neužsibuvau, todėl išėjau iš kambario ir leidausi į pirmą aukštą.

Nuėjusi į virtuvę, net nustebau. Joje jau sėdėjo mama, tėtis bei Stefanas prie pusryčių stalo.
-Sveiki. Kokie visi ankstyvi.
-Labas rytas. Na taip norėjome su tėčiu padaryti atsisveikinimo pusryčius, nes vietoj rytojaus vakaro išvykstame šiandien dieną. Pasikeitė skrydžio laikas,- tarė mama.
Mačiau tą sarkastišką šypsenėlę Stefano veide ir manau, kad prie to bus nagus prikišęs jis.
-Kaip gaila labai jūsų pasiilgsiu,- tariau žiūrėdama tiesiai Stefanui į akis.- tikiuosi mano kompanijonas manęs neužknis per tą mėnesį.
- Kere! Stefanas puikus tavo giminaitis, nedrįsk daugiau taip kalbėti, gi jis dėl tavęs atvyko iš saulėtosios Floridos ir ten paliko savo šeimą!- piktai tarė tėtis.
- Manau, jūs nežinot, kokia tikroji priežastis jį atvedė čia!- taip pat susiraukusi tariau.
-Na, tai kokia ji?- paklausė mama.
- Jis čia atvyko tik dėl to, kad jo mylimieji tėveliai nematytų koks alkoholikas ir narkomanas jis yra!!- šaukiau
-Kere, kaip tu taip drįsti visa tai sakyti prie Stefano?!- nustebo mama.- Galbūt pačio tavo pusbrolio reikėtų to paklausti. Mielasis atleisk man dėl tokio Kerės elgesio, kokia tikroji tavo čia atvykimo priežastis?- pakeitusi balsą mama paklausė Stefano.
-Na, tiesą sakant, aš čia atvykau, nes žinau, kad mūsų šeimos yra labai artimos ir jūs visada padėdavote mano šeimai, todėl ir aš norėjau padėti jums. Kalbant apie alkoholį ir narkotikus, aš alkoholio beveik negeriu, o narkotikų iš vis nesu vartojas.
-Na štai, panele, tau ir atsakymas. Kodėl šmeiži savo pusbrolį?- prakalbo tėtis.
-Aš jo nešmeižiu, sakau tiesą.
- Meluoji!- piktai pasakė tėtis.
-Žinot ką? Užsikruškit! Iki!- netekusi kantrybės tariau.
Pakilusi nuo pusryčių stalo ir likusi be jų, nuėjau iki laukinių durų. Užsidėjau batus ,striukę, pasiėmiau kuprinę ir trenkusi durimis išėjau iš namų.

Kaip manie jie visi užkniso... Tėvai nesupranta, kad Stefano elgesys yra tik apsimestinis triukas. O jis pats yra didžiausias stuobrys kokį tik pažįstu. Jis pralenkia net tuos žmones, kurie iš manęs tyčiojasi mokykloje.

Eidama mokyklon pajaučiu, kaip išdavikė ašara rieda mano skruostu. Greitai ją nusivalau delnu, nes esu jau visai šalia mokyklos ir nenoriu, kad iš manęs besityčiojantys žmonės pamatytų, kokia palūžusi aš esu ir nepradėtų manes ir vėl triuškinti.

Iki pamokos pradžios liko 5 minutės. Priėjusi prie spintelės iš jos išsiėmiau šiandienos pamokoms reikalingas knygas. Staiga už savęs išgirdau jau girdėtą balsą.
-Kere, čia tu?
Atsisukau ir pamačiau merginą naujokę, kuri man atrodo labai miela.
-Sveika Rose,- nusišypsojau.
- Jau pasveikai? Gaila, kad vakar tavęs nebuvo. Turėriau paplušėti, kol radau tinkamus kabinetus.
-Ahh kaip gaila man tavęs.- kažkodėl nusijuokiau.- na taip, šiandien jau jaučiuosi gana gerai.
-O tai puiku, beje kokia tau pirma pamoka??- Rose nusišypsojo.
-Matematika, o tau?- aš ir vėl nusišypsojau, man regis susiradau draugę!
-Opaa!! Man irgi!- nusijuokė Rose.
-Eime ??- nusijuokiau ir aš.
-Žinoma, pėdinam!- tarė regis nauja mano draugė.

Per pamoką beveik negirdėjau ką aiškino mokytoja, kadangi man buvo labai įdomu sužinoti kodėl čia atvyko Rose.
- Tai Rose kokia tavo istorija, kodėl pradėjai eiti į šitą mokyklą?
- Na tiesą sakant, seniau gyvenau Vašingtone su tėvais, ėjau į mokyklą, kurioje iš manęs tyčiojosi, bet dar galėjau tai ištverti. Bet su laiku pradėjau nebesutarti su tėvais. Jie prie manęs kibo dėl betkokio menkniekio. Skaudžiausia buvo tai, kai mano tėvai išsiskyrė, tai įvyko visai neseniai, prieš 2 mėnesius. Po tėvų skyrybų, tėtis liko Vašingtone, o mes su mama persikėlėme į New Yorką. Dabar iki šiol tėvai pykstasi. Tėtis nori iš mamos atimti mane, kad aš grįžčiau gyventi su juo. Aš to nenoriu. Tai štai tokia trumpa mano gyvenimo istorija.- nutilo Rose.
-Ah.. Rose man labai gaila, ką tau teko patirti. Bet tiesą sakant, mes nedaug skiriamės.
-Tikrai?- paklausė ji.
-Taip, na aš ir patyriau patyčias. Tiksliau iki šiol jas patiriu.
-Kas iš tavęs tyčiojasi?
-Šios mokyklos mokiniai.
-O Dieve, Kere, man labai gaila,- liūdnai į mane pažiūrėjusi tarė draugė.
-Nieko tokio aš pripratusi,-tariau.

Po poros minučių nuskambėjo skambutis ir visi pakilome iš savo suolų.
-Kokia tau pamoka?- paklausiau Rose.
-Geografija, o tau?
-Man biologija.
-Tai susimatysim vėliau, gerai?- paklausė ji.
-Aha, būtinai,- šyptelėjau.

Eidama link biologijos kabineto pagalvojau, ar tas paslaptingas vaikinas bus pamokoje? Nes, kad ir kas man ką sakytų, gi nebūna taip, kad į žmogų spoksai šiaip sau.

Norėčiau nuomonių 😊