I'll Survive

VI

Kai atsibudau Merfio nebebuvo. Įdomu kada jis išejo. "Kokį velnią aš vakar dariau" pamaniau. Tada išgirdau rėkimą kuris kaip supratau buvo Džiaspero.
- Tas prakeiktas vaikis išblaško man dėmesį,- pasigirdo Merfio balsas netoliese.
- Jis jau nebe ilgai temps,- iš ten pat pasigirdo Belamis.- Štai kaip tai daroma,- pasakė vaikinas ir pajutau kaip į medį iš kitos pusės kažką metė. Atsistojau ir nuėjau pažiurėti. Tai buvo Belamis ir Merfis svaidantys peilius į medį.
- Apjieškojome teritoriją pusės spindulio. Trinos ir Paskalio nė kvapo,- atėjo vienas iš Belamio vaikinų kurio vardas kiek žinojau buvo Atomas. Trina buvo mano sena draugė ir štai jos neranda. Suknistas gyvenimas.
- Aplankei savo įpatingajį medį?- prie jo priėjo Merfis. Ką jis turėjo omenį?
- Atomas atliko bausmę. Atstok,- ėmė jį ginti Belamis. Įdomu kuo jis nusikalto.
- Gali būt žiemiečiai,- toliau tesė Atomas.
- Aha, o gal jie kur meilę plėšia? Paskutiniu metu nemažai tą darančiu,- toliau kalbėjo Merfis. Stojo tyla.
- Žiurėk, Belami, žmonės įsibauginę, o tas merdėjantis vaikis visai nuotaikos nekelia,- atsisuko į Belamį Atomas.
- Nuotaika jiems greit pakils, kai surasiu jiems daugiau maisto,- aiškino Belamis. Jaučiaus nematoma.
- O ką sakysim jei jie paklaus ką nors apie Triną ir Paskalį,- kažkoks vaikis prakalbo. Pastebėjau kaip į mane žiuri Merfis, tik šykart ne su neapykanta akyse. Nesupratau ko jis taip žiurėjo. Na taip nemanau, kad esu leista klausytis šio pokalbio, bet juk galima mane išvaryti.
- Dabar, nieko. Pasidairysim jų, kai veliau eisim medžioti,- atsakė į jo klausimą Belamis.
- Varom ką nors nudėt,- jau ruošėsi eiti Merfis, bet jį sustabdė Belamis.- Tu reikalingas čia. Jei žemiečiai slankioja aplink, negalime palikti stovyklos nesaugomos.
- Puiku,- matėsi nusivilimas jo akyse.
- O kaip aš?- paklausiau taip sustabdydama Belami.
- Tu mergina,- pareiškė Belamis.
- Na ir?- pakėliau vieną antakį.
- Plius Džiasperui tavęs reikia,- jis nusišypsojo. Na gal jis ir buvo teisus.
- Na tada sekmės be manęs,- nusišypsojau atgal ir atsisukau atgal į Merfį. Jis metė savo peilį į medį, bet deja jis nukrito.
- Kada išejai?- paklausiau.
- Anksti ryte, kai Belamis pažadino,- jis pasižiurėjo į mane.
- Pyko?- paklausiau. Nenorėjau, kad dėl manęs jis papultu į bėdą.
- Na, papildomą budėjimą gavau,- jis vėl metė savo peilį ir šykart pataikė.
- Atsiprašau,- pašnabždėjau (nzn ar teisingai parašiau ).
- Kodėl tu visada atsiprašinėji?- jis gan piktai paklausė. Nežinojau ką atsakyti, tad tiesiog nuleidau galvą. Daugiau jis nieko nebesakė, tik nuėjo.

Išgirdau Džiaspero klykimą ir greitu laiku jau buvau prie Džiaspero. Velsas ir Finas jį laikė vietoje, kol Klarkė pjovė jo žaizdą. Pamaniau, jog reikia ir mano pagalbos, tad padėjau jį prilaikyti.
- Baik tu jį žudai!- atbėgo Oktavia.
- Ji bando jam išgelbėti gyvybę,- paaiškinau jai.
- Ji negali,- pasigirdo Belamio balsas.
- Atstok,- atsistojo Velsas.
- Netempėm jo miškais, kad tiesiog leistumėm jam numirti,- pradėjo kalbėti blondinė.
- Tas vaikis - žlugęs reikalas. Jie to nematot, apgaudinėjat patys save,- kalbėjo Belamis. Iš dalies jis buvo teisus, bet nenorėjau prarasti vilties jį išgelbėti.
- Atleisk, jei Džiasperas sukelia jums nepatogumų. Bet čia jau nebe Arka. Čia svarbi kiekviena gyvybė,- gynė Džiasperą Klarkė.
- Pasižiurėk tu į jį,- jis pasakė.- Jis jau prarastas reikalas.
- Klausykit,- ji kreipėsi į mane ir Oktavia.- Aš praleidau visą gyvenimą žiurėdama, kaip mano mama gydo žmones. Jei sakau, kad vilties yra, reiškias yra.
- Ne apie viltį čia kalbamą, o apie drąsą,- toliau tesė Belamis.- Tu neturi drąsos priimti sunkius sprendimus, o aš turiu. Jis toks jau tris dienas. Jei iki rytojaus jis nepasitaisys, aš pats jį pribaigsiu.
Kai jis išejo Montis prakalbo:
- Susikoncentraves į save, valdžios ištroškės šudžius.
Šiek tiek pasipiktinau, bet tai tiesa.

***

Sedėjau kartu su Klarke ir tirinėjome 'kompresa' kuris buvo uždėtas ant Džiaspero žaizdos. Priėjo Finas.
- Kad ir kas tai bebūtų, bet jame yra antibiotinių savybių,- prakalbo Klarkė.
- Leisk man pažiurėti,-prie mūsų priėjo Velsas.- Prieš atsisakydama mano pagalbos, butinai prisimink, kas botanikoje mokėsi dešimtukais.
- Žemiečiai jį panaudojo kaip kompresą,- pasakiau.
- Aš žinau kas tai. Dumbliai. Pažiurėk, nėra šaknų struktūros.- tesė Velsas.
- Na tada netoliese turėtu būti koks nors vandens šaltinis,- Klarkė pasižiurėjo į mus visus.
- Aha. Srovė turėtu būti labai lėta, vanduo labiau raudonas nei žalias.
- Kaip tik žinau tokią vietą,- prakalbo Finas.
- Tada einam,- atsitojau ir pasakiau.

Ejome kol Finas sustojo prie kažkokio krūmo.
- Kas yra?- paklausiau.
- Tai automobilis,- pasakė jis kai atidarė jo dūris.
- Nagi vyručiai jis ten jau šimtmetį riokso, gali palaukti, o Džiasperas ne,- šnekėjo Klarkė. Finas dar šiek tiek palaukė ir nuėjom.

- Tai kaip atrodo tie dumbliai?- paklausė Klarkė kai priėjome kažką panašaus į upę.
- Šitaip,- parodė į raudonus augalus vandenyje Velsas.
- Galėtum suregzti šiokį tokį tinkla, kad galėtume nuleisti vandenį,- mastę planą Finas. Tuo metu įbridau prie dumbliu ir juos perdaviau blondinei. -Arba tiesiog padaryri šitaip.
Staiga pasigirdo labai keistas garsas ir milijonai pauksčių pradėjo skristi į mūsų pusę mus perskrisdami.
- Dinkstam iš čia,- pasakiau kol Klarkė dėjo dumblius į maišą. Pasigirdo kažkoks garsas panašus į rago pūtimą.
- Žemiečiai?- lyg savęs paklausė Klarkė.
- Gal tai perspėjimas,- pasakiau. Iš tos vietos iš kur parskrido pauksčiai pradėjo kilti didžiulis orandžinis dujų debesis kuris siaubingai greitai artėjo prie mūsų. Visi pradėjome greitai bėgti į mišką.

Bėgome link mašinos kol dujų debesis mus greitai vijosi. Greit sulindom į mašiną, bet kai uždarėmė duris dujos vis dar ten lindo.
- Užkamšykit angas,- liepė Finas. Padarėm ką jis liepė.
Kiek palaukėmė, bet oras neišsisklaidė.
- Klausykit, gal reikėtu jį perbėgt? Džiasperas negali laukti,- nerimavo blondinė.
- Jei mes numirsim rūkštiniam lauke, Džiasperui tikrai nepadės,- pasakiau.
Staiga Finas atidarė kažkokią spintelę ir ištraukė netusčia butelį.
- Ar ten?- klausė Klarkė.
- Alkoholis. Dėgtinė. Gėralas,- šnekėjo Finas kol bandė atidaryti butelį. Atidaręs atsigėrė ir tarė:
- Viskis manyčiau.
Jis padavė jį Velsui bet šis atsisakė:
- Alkoholis toksiškas.
- Čia Žemė. Viskas čia toksiška,- praverčiau akis. Pasiėmiau iš jo tą butelį ir atsigėriau. Nebuvo labai skanu, bet nurijau. Iš manęs jį perėmė Klarkė kuri manyčiau jautė tą patį.

Helou! Taigi ši dalis gana neįdomi, biat idk... Anyways ačiū kas skaitot :) srr jei yr klaidu, stengiuos ištaisyt visas xddd bayyyyyy