I'll Survive

III

Pabudau jau prašvitus. Beveik visi jau buvo atsibudę, kažka veikė. Vieni grojo, kiti žaidė kažką panašaus į gaudynes, o kaikurie užsieminėjo privačiais dalykais. Vos pabandžius atsistoti surežė siaubingas skausmas rankoje.
- Po velniu,- tyliai nusikeikiau pamačius jog visas riešas sruva krauju. Įdomu kaip dar nenumiriau nuo nukraujavimo.- kaip aš taip sugebėjau.
- Kas nutiko žudike?- prie manęs priėjo vaikinas.
- Imk ir pasižiurėk,- pasakiau ištiesus ranką, kad ir jis galėtu matyti.
- Auč.... Kada ir kaip?- tyrinėjo mano  ranką Merfis.
- Vakar, kai bandžiau nusiimt tą suknistą apyrankę,- atsidusau.
- Reikėjo ateit pas mane, nebūtum taip susižeidus,- mirktelėjo vaikinas.
- Tada dar nenuiminėjot apyrankiu,- patraukiau savo ranką. Jis tik patrukčiojo pečiais.
- Okei, žudike, turiu eit nuiminėt daugiau apyrankių,- pasakė ir nuėjo. Per visą mūsų keistą pokalbį neatrodė jog jis pyktu dėl nakties. Bet aš vis dar pykau. Ne vien del to, kad jis nueminėjo apyrankes nuo žmogaus kuris to nenorėjo, bet dabar ir del 'žudikės' .
Kraujas tekėjo nesustodamas tad nusiplėšiau šiek tiek savo bliuskos ir apsivyniojau aplink žaisda, taip sustabdydama kraujavima kuriam laikui. Kadangi ne vieno iš savo draugų nemačiau nutariau pasivaiksčioti šiek tiek po mišką.
- Kur eini?- pasigirdo balsas iš šono.
- Šiaip pasivaiksčioti,- atsisukau. Tai buvo Velsas.
- Ačiu dėl vakar,- jis nusišypsojo.
- Aš už apyrankių nusiėmimą, bet nepriverstini... Tad gali nedekot,- atrėžiau. Jei jis galvoja, kad aš jo pusei tai jis klydo.
- Am.... Na gerai... Bentjau kažkiek gero yra tavyje,- pasakė ir išejo.
- Tai mat kaip... Pasirodo aš bloga,- pati sau pasisakiau. " Tegul eina jis šikt" piktai pagalovojau. Šiek tiek pavaisčiojau aplink mūsų stovykla ir pamačiau vaizdų kurie gan neblogai sutraumavo. Na juk jie visi beveik suauge.
Staiga išgirdau klyksma. Begau ten kur visi susirinko ir ką pamačiau buvo siaubinga. Tai buvo Merfis pasičiupęs merginą ir laikantis prie pat laužo:
- Belami! Tik pažiurėkit, juk mes norim, kad Arka galvotu jog Žemė mus žudo tiesa? Pamaniau atrodytu dar geriau jei prieš tai dar truputi pasikankintume!
Staiga Velsas pribego ir pastumė Merfi, kad mergina išsilaisvintu.
- Tu gali tai sustabdyti,- kreipėsi į Belami Velsas.
- Sustabdyti? Aš dar tik įsivažiuoju,- atsisakė Belamis. Vos jam baigus kalbėti į Velso veidą parejo smūgis nuo Merfio. Visi pradėjo skanduoti 'muštynės'. Vienas smūgis. Antras smūgis. Tai tikrai buvo muštynės. Staiga Merfis užšoko ant Velso ir pradėjo jį smaugti. Bet Velso laimei jis apvertė Merfi taip, kad dabar jis pats buvo ant vaikino. Velso smūgiai buvo daug stipresni ir daug nereikėjo jog Merfis atsijungtu ar net mirtu. "Padėk Merfiui" pasigirdo balsai galvoje. Kokio velnio turėčiau jam padėti? Visdėlto pradėjau eiti link jų, bet ne del Merfio. Del Velso. Norėjau jam padėti - netapti žudiku. Pati tai išgyvenau ir nenoriu, kad kas nors kitas taip susigadintų gyvenimą. Bet man beeinant muštynės baigės. Merfis gulėjo ant žemės, o Velsas atsistojęs pratarė:
- Nejau nematai, kad negali to sukontruoliuoti?
Vis žiurėjau į Merfi. Jis ruošėsi antrai atakai. Tik šykart jis išsitraukė savo peilį.
- Tu lavonas,- jis atsistojo ir gan garsiai pasakė, pritraukdamas Velso dėmėsį.
- Palauk,- Belamis jį sustabdė ir išsitraukės savo peilį jį numetė Velsui.- Sąžininga kova.
Nemanau, kad tai buvo ko Velsas norėjo, bet vistiek jį pasiėmė. Jie apėjo pusratį, Merfis kelis sykius taikydamasis į Velso ranką. Galiausiai vienas sykis buvo paskutinis ir jis įpjovė jam į dešinę ranką.
- Čia už mano tėvą!- Jis jau ruošėsi jam perrėžti gerklę kai Velsas jį apsuko ir pridėjo savo peilį prie jo gerklės. "Dabar arba niekada" vėl pasigirdo balsai. Greit išsitraukiau peilį ir priėjus prie Velso pastačiau taip pat kaip jis Merfiui.
- Paleisk jį,- tylokai pasakiau, bet  manau visi tai girdėjo. Mano laimei neteko ištiesų jo sužeisti, nes vos tik man pasireiškus Merfis griūvo ant žemės. Greit paleidau Velsa ir atsiklaupiau prie vaikino.
- Kaip tu?- švelniai paklausiau.
- Būčiau susitvarkęs ir be tavęs,- jis gan šiurkščiai atsakė, atsistojo ir nuėjo.
- Galėjai bent padėkot!- piktai sušaukiau. Tada pamačiau grupele jaunuolių grįžtančių. Tai buvo Oktavia, tas pats kosmoso skraidytojas, ta pati blondinė kurią mačiau įsiglėbusią į moterį prieš išskrendant į Žemę ir vaikinuką kuris kiek supratau buvo Džiaspero draugas Montis. Bet kur Džiasperas?
Pribėgau prie Mončio ir paklausiau taip gaudama jo dėmėsį:
- Kur Džiasperas?
Jis tik nuleido akis ir liūdnai pažiurėjo į žemę. "Tavo vienintelis draugas mirė" balsai galvoje vėl pradėjo šnekėti. Žinojau, kad padarydama ko jie nori nieko gero nebus.
- Kur maistas?- netolies manęs paklausė Belamis.
- Oro kalno taip ir nepasiekėm,- tas pats skraidalius atsisėdes ant medžio iškilusios šaknies pasakė. Jis turėjo gan ilgus plaukus kurie buvo iki pečių ir tamsias akis.
- Kokia velniava ten nutiko?-suerzintas Belamis paklausė.
- Mus užpuolė,- blondinė pasakė. Galėjai girdėti baimę jos balse.
- Užpuolė? Kas?- nesupratęs paklausė Velsas.
- Ne kas. Kas tokie?- atsakė vaikinukas su ilgais plaukais.- Panašu, kad kai Arkoje mirė paskutinis žmogus iš Žemės.... Jis ištikro nebuvo paskutinis.
- Tiesa. Viskas ką manėmė žinantis apie Žemę yra netiesa. Čia yra žmonių. Išlikusiūjų,- kalbėjo blondinė.- Gera žinia ta, kad tai reiškia mes galime išgyventi. Radiacija mūsų nenužudys.
- Aha, bet bloga žinia ta, kad tą padarys žemiečiai,- sugadino gerąją žinią kosmonautas.
- Kur tas akiniuotis,- tik dabar pamatęs jog Džiaspero nėra, paklausė Velsas.
- Džiasperą sužeidė. Jie jį pasigrobė,- atsakė į jo klausimą blondinė. Pajutau kaip kaupiasi ašaros. Žiurėjau į žemę kol skruostu nuriedėjo viena ašara.
- Ei. Viskas bus gerai. Mes jį rasim,- mane tyliai nuramino Montis taip pat nuvalydamas nuriedėjusios ašaros likučius. Pažvelgiau į jį su šunyčio akimis.
- Tikiuos,- tyliai pasakiau.
Staiga blondinė pasiėmė Velso ranką ir piktai paklausė:
- Kur tavo apyrankė?
- Paklausk jo,- pažvelgė į Belami vaikinas.
- Kiek?- mergina priėjo arčiau Belamio.
- 24 ir skaičiuojam toliau,- su pasididžiavimu prakalbo Merfis.
- Idiotai jūs,- apstulbo mergina kurios vardą tik dabar išgirdau. Tai buvo Klarke.- Gyvybės palaikymas Arkoje žlunga, todėl jie mus čia ir atsiuntė! Jiems reikia žinoti ar Žemėje vėl galima gyventi, o mums reikalinga pagalba prieš tuos, kad ir kas ten būtų! Nusiėmę apyrankes, jūs žudot ne tik juos.... Jus žudot mus,- baigė savo kalbą Klarkė.
Atsisukau į Belamį. Palei jo veido išraišką mačiau jog jis vistiek nesigaili ir toliau jas nueminės.
- Mes stipresni nei tu manai,- jis tai sakė Klarkei, bet atrodė jog tą sako mums visiems.- Neklausykit jos. Ji privilegijuotoji. Jei jie čia nusileis, jai vėl bus gerai. Kiek iš jūsų gali pasakyt tapatį?
Jis buvo teisus. Jei jie čia nusileis daugumą mūsų vėl uždarys. Dauguma įskaitant ir mane. "Neleisk jiems čia atvykti" girdėjau balsus. Nors dauguma sykiu su jais nesutinku čia sutikau. Nežadu jiems leisti čia atvykti, vėl mane uždaryti ir elektrinti kiekvieną dieną. Nė už ką.
- Mes galim pasirūpinti savimi. Tos apyrankės ant jūsų riešų, jos verčia jus kaliniais. Mes nebe kaliniai!- reiškė savo pykti Belamis.- Sako, kad atleis jūsų nusikaltimus. Aš sakau, kad jūs nenusikalteliai! Jūs kovotojai, išlikusieji. Tai žiemiečiai turėtu baimintis mūsų!- po šių žodžių pasigirdo daug pritariančiūjų. Deja aš nebuvau viena iš jų. Visdelto tų žiemiečiu gali būti milijonai, o mūsų tik šimtas. Tas kėlė man nerimą.
Mačiau kaip Klarke ir Montis nueina. Pamaniau jog tai gali būti susiję su Džiasperu tad nusprendžiau nubėgti prie jų.
- Ką dabar darysim?- paklausė Montis.
- Dabar gelbėsim Džiasperą,- pasakė ir nuėjo blondinė.

Andddf helouuuuuuuuu! Taigi vel nauja dalis :) ši buvo kiek trumpesne už praitą bet ilgesnė už pirma tai normali dalis :d sorry jei yra klaidu, stangiuosi viska istaisyti bet kartais praleidžiu klaidele ar dvi so sorry! :p nzn ka daugiau pasakyt so baiiiiii!:)