I'll Survive

II

Po atvykimo į Žemę praejo gal valanda. Vos išlipus iš erdvėlaivio ėjau gilyn į mišką tad neįsivaizduoju kas vyko tuo metu. Mačiau grupelę einant dar giliau, bet man tai mažiausiai rupėjo. Dangaus narve visad su savim turėdavau peilį. Neįsivaizduoju kaip kiti to nepastebėdavo tad ir dabar jis su manim. Sedėjau ir galandžiau jį.
"Nusiimk apyranke" pasigirdo balsai galvoje. Išties ši mintis buvo gan nebloga. Bentjau neblogesnė už praitas. Tad nieko nelaukus taip ir padariau. Užkišau savo peilį už apyrankės ir bandžiau ją kažkaip nulaužti.
- Šudas,- nusikeikiau pamačius iš apyrankės varvanti kraują. Tada perėžė skausmas. Tikriausiai del to jog ištraukiau peilį dar nepabaigus pilnai nuimti apyrankės.
- Na reikia tikėtis antras kartas bus paskutinis,- bandžiau save motivuoti. Vėl užkišau peilį už apyrankės ir kaip galėdama stipriau bandžiau ją nuimti.
- O dieve,- tyliai pati sau pasisakiau kai apyrankė tiesiog nukrito nuo riešo. Tada pasirodė visas grožis. Visas riešas buvo kruvinas. Tiesiogine to žodžio prasme kraujas upeliais tekėjo. Na ko ir reikėjo tikėtis nusiimant metalinę apyrankę su katik pagalastu peiliu. Pabandžiau ta krauja kažkaip apvalyti ir užsidėjus lapą ant žaisdos pradėjau eiti link erdvėlaivio.

***

Buvo jau gan tamsu tad kai parejau buvo užkurtas gan nemažas laužas. Apsidairiau aplinkui, bet niekur negalėjau rasti Džiaspero.
- Nagi kur jis,- jau susinervinau. Iš viso šimtuko turėjau tik vieną draugą ir štai jis dingo.
- Kur kas?- pasigirdo balsas už manęs. Atsisukau ir pamačiau tą patį vaikiną kuris kaip supratau buvo Oktavios brolis.
- Džiasperas,- be jokių apibūdinimų pasakiau.
- Vaikinukas su apsauginiais akiniais?-pasitikslino.
- Tas pats,- linktelėjau.
- Jis išėjo su kitais keturiais,- paprastai atsakė.
- Gilyn į mišką?- pasitikslinau. Visdelto mačiau grupelę einančią tad gal ten buvo jie.
- Maždaug.
- Kada jie gryš?- vis klausinėjau.
- Velnias žino. Kai gryš tai gryš,- nedavė normalaus atsakymo vaikinas.
- Na ačiū už kažkiek informacijos,- dirbtinai nusišypsojau.
- Nieko... Aš Belamis, o tu būsi?
- Mabel,- pasakiau su baime jog ir jis žinos ką esu padariusi.
- Malonu susipažint,- ištiesė ranką. Kodėl visi taip sveikinasi. Pasižiurėjau į jo ranką su tokiu žvilgsniu lyk sakydama 'Tu tipo nežinai ką aš padariau?' Tikriausiai jis tai suprato, nes netrukus jis pasireiškė:
- Nebijok žinau kuom tu nusikaltai. Visdelto visi mes čia nusikalteliai, tik vieni padarėm žiauresnius dalykus nei kiti.
- Na tu tikrai nenusikaltelis,- garsiai pagalvojau.
- Kad patekčiau į erdvėlaivį padariau kaiką del ko būčiau nužudytas, tad tavo vietoj to nesakyčiau,- mirktelėjo.
- Kaip pasakysi,- pasakiau ir nuėjau.
"Antras normalaus žmogaus kontaktas per du metus - šaunuolė" pati save pasigyriau.

Visiškai sutemus visi buvo susirinkę prie laužo. Vieni nueminėjo apyrankes, kiti laukė kol jiems nuims, o visi kiti skandavo kai tik vienam žmogui nuimta apyrankė. Pamačius kaip jiems nuimamos apyrankės pasigailėjau pati savo nusiimdama. Jiems nebuvo kraujo ar kitu sužalojimu, o mano ranka visdar buvo kruvina. Staiga vienas vaikinas priejo prie Belamio ir net nematydamas jo veido galėjai suvokti jog jam tai nepatinka:
- Ką jūs čia darot?
-Išlaisvinam save, o kaip tau atrodo?- prie jo priėjo Belamis.
- Atrodo lyg bandytumet mus visus pražudyti,- atsakė į neklausimą vaikinas. Iš balso jį pažinau. Tai buvo kanclerio sunus,- komunikacijos sistemoms galas, ir tos apyrankės yra viskas ką mes turim. Jei nusiimsim Arka galvos kad mes mirėm, kad nesaugu čia atvykti,- paprastai viską išdėstė. Na po šių žodžių nesigailėjau ją nusiėmus. Vargu, kad atvykę čia mano įrašus ištrintų.
- Tokia ir mintis , kancleri,- belamis pabrežė žodį 'kancleri' ir kaikurie iš šio pavadinimo nusijuokė. Nemeluosiu, man irgi tai buvo gan juokinga.- Mes galim savim pasirūpint, tiesa?- visi pritarė.
- Tau čia panašu į žaidimą? Tai ne tik mūsų šeimos, draugai. Tai ir mūsų ūkininkai, mūsų gyditojai, mūsų inžinieriai,- prie šito galėjau pritarti, bet vis dar nesigailėjau.- Man nesvarbu ką jis jums aiškina, mes čia vieni neišgyvensim. O beto jei čia ištikro saugu, kaip jūs galit nenorėt  kad ir like mūsų žmonės čia atvyktu?
- Mano žmonės jau atvykę. Tie žmonės užrakino mano žmones. Tie žmonės nužudė mano mamą, kad ji padarė nusikaltimą susilaukdama antro vaiko. Tavo tėvas tai padarė,- toliau kovojo Belamis.
- Ne mano tėvas sukūrė istatymus,- gynė savo tėti Velsas. Tik dabar prisiminiau jo varda.
- Ne, bet privertė jų laikytis,- toliau tesė Belamis.- Bet daugiau nebe. Ne čia. Čia jokių istatymų nėra,- girdėjosi pritariančiūjų.- Čia mes darom viską ka tik po velnių panorėsim..... Tau neprivalo tai patikti Velsai. Gali pabandyti tai sustabdyti ar pakeisti... Nužudyti mane. Ir žinai kodėl? Ką po velnių tik panorėsim,- baigė savo kalbą vaikinas. Vienas vaikinas pratesė su savo grupele šūkaudamas 'Ką tik po velnių tik panorėsim' kol galiausiai, po kokiu penkių sekundžių jau visi tai skandavo. Visi įskaitant ir mane. Tąkart jaučiaus lyg nebūčiau vienintelė su žiauria praeitimi. Lyg viskas yra gerai. Net skausmą nuo apyrankės pamiršau. Galbūt čia pritapsiu. Galbūt mano praeitis liks pamiršta. Galbūt.
Po kiek laiko pradėjo lyti. Visi džiūgavo. Visdelto tai pirmas sykis kai visi matom tiek daug vandens. Pamaniau jog tai būtų neblogas laikas nusiimti ta lapą nuo riešo ir leisti kraujui nusiplauti lietuje. Aišku tai nebuvo neskausmingas dalykas, bet geriau nei visą laiką vaiksčioti su kruvina ranka.

***

Sedėjau kedėje ir masčiau kada jie ateis. Visa buvau pririšta tad pabėgt buvo neįmanoma. Pasigirdo durų trenksmas.
- Ką jūs man darysit?- su išgasčių balse paklausiau.
- Pamatysi,- atsakė blondinė nuėjus prie stalo priešais mane. Ji pasiėmė lazdą kuri kaip supratau buvo elektro lazdelė.
Staiga ji priėjo prie manęs, įjungė lazdelę ir prilietė mano dešinę ranką. Skausmas perėžė visą kūną, o ypač ranką.
- Koks jausmas?- visiškai be emocijų paklausė moteris.
- Skauda,- piktai pasakiau.
- Na tada gerai,- pasakė ir prilietė kairę ranką. Skausmas buvo toks pat stiprus, gal net stipresnis.
- Kodėl taip darot?- bandžiau kuo aiškiau paklausti.
- Kanclerio įsakymas,- ramiu tonu atsakė ji.
-Tegul miršta tas kancleris,- tyliai pasisakiau. Skausmas dar jutosi, bet nebetaip kaip pradžioje. Galiausiai ji prilietė mano nugarinę kaklo dalį su lazdele ir tada nebeiškenčiau. Skausmas perežė visa kūna dar stipriau, o kaklo nebejaučiau. Viskas ką jaučiau buvo skausmas. Žandu nuriedėjo ašara, po kiek laiko antra, trečia....

Pajutau ranką kratančia mane. Pakėliau galvą ir pamačiau Belami.
- Kas?- bandžiau atrodyt kuo normaliau.
- Ko verki?- paklausė. Tik dabar pajutau ašaras srūvančias skruostais.
- Prisiminimai,- tyliai atsakiau.
- Kokie?- prisėdo prie manęs vaikinas.
- Blogi,- bandžiau jam duoti ženkla, kad nueitu.
- Na tai buvo praaityje, o dabar viskas gerai. Tiesiog negalvok apie tai,- bandė nuraminti mane.
- Negalvoju... Jie patys pas mane ateina,- nusivaliau ašaras.
- Tai susije su tavo nusikaltimu?- paklausė Belamis.
- Galima ir taip sakyti.
- Na tu juk tokia nebesi, tai viskas gerai. Visi padarėm blogų dalykų, bet jeigu to nežadi daugiau daryti jie nebesvarbūs.
- Tikriausiai tu teisus,- dirbtinai nusišypsojau.
- Na turiu eiti, prisimink ką sakiau,- nusišypsojo atgal ir nuejo vaikinas.

Vis galvojau jo žodžius. O kas jei aš vis dar esu tokia pati? Kas tada? Tada nieko gero nebus. Pamačiau grupelę vaikinų pareinančiu iš miško kartu su savim tempdamiesi Velsa. Tik tada pastebejau tai. Jis nebeturėjo savo apyrankės. Jie tikriausiai ją nuėmė su prievarta. Nors ir esu už apyrankių nuėmima supikau jog jie tai daro ir tiems kurie to nenori.
- Ei, jūs,- atsistojau nuo savo vietos ir nuėjau link grupelės.
- Ko?- vienas jų mane piktai nužvelgė. Jis turėjo tamsius plaukus, gražias melynai pilkas akis ir nebloga figūrą. Prisipažinsiu, dailokas.
- Negalit nuėminėt tų apyrankių nuo ko tik norit neatsiklausę,- pasireiškiau.
- Tikrai? Ir ką tu mums padarysi, kad jau 'negalim'?- nusišypsojo klastinga šypsena jaunuolis.
- Jezau, Merfi, palik mergaitę ramybej ir einam. Vistiek nieko nepadarys,- pasireiškė vienas jo draugų.
- Na nužudžiau penkis vyresnius vaikinus kai man buvo 14 ir dar sugebėjau viena sužeisti, tad nesakyčiau jog nieko nepadarysiu,- pakeliau viena antakį. Kelių vaikinų akyse pamačiau baimę, bet Merfis nerodė jokių emocijų.
- Na nepasisekė tiems šešiems, bet dabar turim eiti,- pradėjo eiti grupelė tik nebemačiau Velso. Tikriausiai pabėgo kol aiškinomes santykius.
- Jūs negalit tiesiog nueminėti apyrankes nuo ko tik norit!- sušukau kad išgirstu.
- Belamio įsakymai,- aiškiai pasakė Merfis ir grupelė nuejo. Dabar pykau ir ant Belamio. Kokio velnio jis taip elgiasi? Atsisėdau prie to pačio medžio prie kurio ansčiau miegojau ir šiek tiek pasedėjus užmigau.

Heyo! Štai antra dalis! :) Kadangi nenoriu kad tai butu grynas šimtuko aprašymas pridėjau daugiau scenų kurių nėra seriale. Jk pridėjau gal kokias 2-3 bet nsvrb... Veliau bus daugiau :) tikiuos.... Na žodziu... Ši dalis kolkas yra ilgiausia kadanors mano parasyta is visu mano istoriju tad tikiuos tai vertinsit :) *šioj daly yra mazdaug 1300 zodziu* tj jo nzn ka pasakyt xddd baibayyyyyyyyyyyy