I'll Survive

I

Taip tai yra Fanficas bet šia istorija galima skaityti visiems t.y. žiurintiems seriala Šimtukas ir jo nežiurintiems :)

Prieš 97 metus Žemėje kilus karui atominės bombos sunaikino visą ten gyvavusią civilizaciją. Išgyventi pavyko tik keturiems šimtams žmonių, tuo metu dirbusiems dvylikoje kosminių stočių, besisukančių orbitoje. Metams bėgant, visos stotys susijungė, sukurdamos bendrą kosminę stotį Arką, kurioje gimė trys kartos, daugiau nei 4000 gyventojų, o visi resursai sukaupti išgyventi kosmose dirbusiems žmonėms, baigia išsekti. Įstatymai Arkoje griežti - kiekvienas nusikaltimas, net ir pats menkiausias, baudžiamas mirtimi. To išvengti pavyksta tik mums - nepilnamečiams; nepilnamečiai nusikalteliai kalinami, o sulaukus pilnametystės amžiaus jie persvarstomi. Kas reikštu jog kai tau sueis 18 metų tave arba nužudys arba paliks gyva. Deja kaikurių mūsų nusikaltimai buvo tiek žiaurūs jog net nereikia laukti pilnametystės, kad žinotum jog būsi nužudytas.

Sedėjau ant šaltų grindų.
- 774 diena,- tyliai pati sau pasisakiau,- galėtu iškart pribaigt.
Staiga išgirdau trepsėjima. Jis artėjo link manes. "Dar per anksti" pamaniau. Staiga durys atsidarė ir įejo trys vyrai.
- Stok ir veidu į siena,- vienas jų liepė. Nenorėdama daugiau bėdų atsistojau ir nusisukau.
"Bėk" pasigirdo balsai galvoje. Su mielu noru bučiau bėgusi, bet juk šito prieš kelias sekundes ir norėjau.
- Tai mano laikas baigės?- pajutau kažka užsededama ant mano riešo.
- Ne,- tas pats sargybinis prakalbo.
- Pala..Jus didinat mano gydima?!- persigandau. Gal ta nauja apyrankė perleis didesnę elektros srovę per mano kūna.
Staiga kiti du sargybiniai išsivedė mane iš mano kambario. Jau buvome gan tolokai nuo jo kai pamačiau mergina įsikniaubūsią į moterį. Mergina buvo blondinė, gan padoriai atrodanti, bet matėsi jog ji bijojo. Tada ir išgirdau tai. Moteris ramino blondinę ir pasakė jog visas šimtukas keliaujame į Žemę. Žemę. Į vietą kurioje nebuvo žmogaus beveik 100 metų. Į vietą apie kurią svajojome visą laiką. Kol ejau supratau. Niekas nežino ar žemė saugi. Todėl jie mumis-kalinius ten ir siunčia. Patikrinti ar ji jau saugi nusileisti kitai žmonijos daliai. Jie mus išmeta į Žemę kaip kokias labaratorijos žiurkes.

***

Buvome susodinti į kažkokią nusileidimo raketą. Kaip supratau ji buvo sukonstruota dar prieš trečiąjį pasaulinį karą tad galima sakyti jie tikrai išsiunčia mus mirčiai. Na bet juk to ir norėjau.
Mes atsiskyremė nuo Arkos. Mane apemė baimė. Baimė mirti. Kad ir to norėjau tai vistiek buvo baisu.
- Sveika,- išgirdau balsą prie pat manęs. Taip bijojau mirti, kad net pamiršau jog esu čia ne viena. Atsisukau į žmogu su manimi pasisveikinusi. Jis turėjo tamsias akis, tamsius gan garbanotus plaukus ir ant jų buvo kažkas panašaus į apsauginius akinius.
- Labas,- pabandžiau kuo maloniau pasisveikinti.
- Džiasperas,- jis ištiesė ranka.
- Mabel( tarias meibel jei kas nesuprato),- paspaudžiau.
Mačiau kaip jis sustingo. Taip mano nusikaltimas nebuvo pats gražiausias, bet juk mes visi kažkaip nusikalte.
- Uh... Atsiprašau tiesiog.... Kartais tu ne ta kur-
- Taip, ta pati,- atsidusau. Tikriausiai visi apie mane žino.
- Na tikiuosi man gerklės neperėši,- jis tai pasakė lyg mano nusikaltimas būtų niekis.
- Na aš irgi tikiuosi jog tavo gerklė liks sveika,- nežinau kodėl, bet šyptelėjau.
- Smagu turėt naujų draug-
Jį nutraukė dunkstelėjimas. Palei viska tai turėjo būti atmosfera. Vos sekundei praėjus pastebėjau kažką panašaus į televizoriaus ekranus. Pastebėjau tik del to jog juose pasirodė mūsų kancleris.
- Arkos kaliniai išklausykite mane. Jums buvo suteiktas antras šansas ir kaip jūsų kancleris viliuosi, kad jūs tai suvoksite ne tik kaip šansą jums, bet kaip galimybę mums visiems - galimybe pačiai žmonijai. Mes nenutuokiame kas jūsų ten laukia, jei tikimybe išgyventi būtų didesnė būtume išsiunte kitus. Tiesiai šviesiai kalbant siunčiame jus, nes del jūsų padarytų nusikaltimu jūs esate tie kuriuos negaila paaukoti. Nusikaltimai bus atleisti, o įrašai apie juos - ištrinti,- baigė savo kalbą kancleris.
Nemanau jog jis ištiesų galėtu atleisti už mano nusikaltima. Staiga vienas vaikinas atsisegė savo diržus ir pradėjo skraidyti. Visi jį palaikė, bet kaip man atsedėjusiai daugiau nei 2 metus Dangaus narve, jis atrodė kaip eilinis mulkis. Iš savo vietų pakilo dar du vaikinai, bet šiems nepasisekė. Vos tik jiems pasileidus į orą išsiskleidė parašiutai, kas lėmė gan nemažą smūgį. Kitaip sakant kosmoso sklandymą pakeitė gravitacija. Visa raketa pradėjo negaluoti, ko realiai ir buvo galima tikėtis išsiuntus 100 metų senumo raketa Žemėn. Visas kritimas buvo tragiškas tad iš baimės visą laiką buvau užsimerkus. Girdejau klyksmu ir šiaip įvairiu raketos garsų.
Staiga viskas nutilo.
- Klausykit... Nebegirdėti variklio,- nugirdau balsą šalia, bet supratau jog tai ne Džiasperas. Tada prisiminiau jog šalia Džiaspero sedėjo dar vienas vaikinas. Prasimerkiau ir pamačiau kaip visi atsisega savo diržus tad padariau tą patį. Kai nulipau į pirmą aukšta pamačiau vaikiną kuris tikrai negalėjo būti nepilnametis. Jam buvo gal kokie 21 ar net daugiau. Prie jo pribėgo mergina, kuri buvo gal panašaus mano amžiaus. Jie apsikabino. Jie kažka pakalbėjo kol kažkas nesušuko ' Niekas neturi brolių' tada kažkas kitas sušuko ' Tai Oktavia Bleik, mergina kurią rado pasislėpusią grindyse'. Tai štai ko galima praleisti bunant nusikalteliu nuo 14. Galiausiai vaikinas kuris kaip supratau buvo Oktavios brolis atidarė duris. Akis perrėžė akinanti šviesą ir į plaučius pateko normalaus, tikro oro.
Mačiau kaip Oktavia nušoka nuo raketos ir praėjus gerom trim sekundėm ji sušunka:
- MES GRYŽOM, KALĖS!

Heyo! Taigi vėl rašau istorija ir šysyk fanfica! Jeiii!!! Kadangi remiuosi serialu ši istorija nebus nutraukta kaip praitos xddd tad tikiuos jum patiko ši dalis :)) Dar kart primenu jog ši istorija yra The 100 fanfic bet jei nežiurit šio serialo vistiek galit ją skaityt nes pabandysiu padaryt jog ji tiktu visiems :)) o dabar baibayyy :))