†Pažaiskim† [BAIGTA]

2.7 epizodas

Tai buvo pirmadienio rytas. Šiandien pusę mokytojų išvykę todėl mums bus tik trys pamokos. Aš, Trėjus ir Malta sėdėjome mokyklos kiemelyje po storu gluosniu, o rytinis vėjas vis vėlė mano plaukus neleisdamas ramiai paskaityti. Na, jis tai darė ne vienas.

-Odete Barbora Kranklyte, ar tu kadanors gali pasiklausyti kas tau sakoma?- įtūžusi Malta plekštelėjo man prieš veidą delnais.

-Chmm... Atleisk,- patraukiau akis nuo senelės dienoraščio ir pakėliau jas į draugę.

-Klausyk, tu nepaleidi iš rankų tos knygos nors visą jau senei perskaitei. Ar kas nors negerai?

Svarsčiau ar galiu jiems tai papsakoti. Visus tuos beprotiškus dalykus, kuriuos matau. Nors mažų mažiausiai jie pamanys, kad man ne visi namie.

-Nagi, Ode, gali mums pasakyt. Mes juk geriausi draugai,- tikino Trėjus.

Kasiau pirštus pirštais ir kramčiau lūpą. Taip darau visada kai nervinuos.

-Na gerai, bet pamanysit, kad aš beprotė. Ši knygą yra mano senelės Kendisijos dienoraštis,- parodžiau į knygą. - Ji ten rašė viską nuo pat savo atvykimo į Heiflinksį. Visi lapai sveiki, tačiau 2020 metų Rugsėjo ketvirtos dienos užrašas išplėštas. Bet keisčiausia yra tai, kad po jo eina pasakojimai apie kažkokius paranormalius reiškinius. Štai paskaitykit,- padaviau jiems dienoraštį.

Kol Trėjus ir Malta skaitė už jų, toli prie mokyklos visai netyčia pastebėjau keistoje pozoje stovinčią Kariną. Jos rankos buvo išsuktos kaip ir kojos, galva nulenkta ant kairio peties, o akys pasruvusios krauju. Primerkiau akis bandydama įsižiūrėti geriau, bet su koja netyčia pargrioviau pravirą arbatos termosą. Suskubau jo pakelti, o kai vėl pažvelgiau į mokyklą Karinos nebebuvo.

-Žinai, tai labai keista,- atsiduso Trėjus. - Tavo močiutė matė kažkokias... Kaip ir vizijas ir dar plius nužudė dvasią. Kaip tai išvis įmanoma?

-Patikėk man tai irgi keista, tačiau paaiškino kodėl tėvai niekada nesivesdavo manęs aplankyti jos ligoninėje.

-Turėjai omeny beprotnamyje,- dar vis vartydama dienoraščio puslapius pataisė Malta.

-Taip, bet esmė tame, kad ir aš pradėjau matyti tokias na, vizijas kaip ir mano senelė tik... - staiga sustojau susimastydama ar tikrai reikia jiems tai pasakyt.

-Tik kas?- tikriausiai pats nepastebėjęs pašnibždomis paklausė Trėjus.

Vėl pradėjau kramtyti lūpa ir kasytis pirštus. Žvelgiau į savo rankas ir stebėjau kaip nagai palieka raudonas žymes. Tačiau kažkas buvo negerai. Pamažu tos žymės pradėjo atsiverti, o pro jas plūsti kraujas. Man pasidarė silpna norėjau klykti, bet gumulas burnoje trukdė tai padaryti. Jaučiau, kad tai kažką reiškia, kažką negero.

-Ode?- sunerimę į mane žvelgė draugai. -Viskas gerai?

-Jūs matėt?- numykiau.

-Na, taip. Tu taip pradėjai kasytis pirštais, kad dabar tavo rankos visos raudonos.

Pažvelgiau į rankas. Malta sakė tiesą, žaizdų nebebuvo.

-Mums jau metas į pamokas, pakalbėsim apie šį reikalą vėliau,- prabilo Trėjus ir paskubino mus rinktis daigtus.

Ou mai gad! Ši istorija jau sieka 1,01k vote skaičių ir tuoj pasieks 2k peržiūrų. Aim sou eksaitid!!!
Visiems tikrai didelis ačiū nuo manęs už tokius skaičius <33
Būčiau dar laimingesnė jei parašytumėt šiek tiek nuomonės po šia dalimi 😏

- j o n v a b a l i s