Pabaigos Pradžia || n.h.

34.

×34×

- Ir kas atsitiko man? - Paklausė Niall, ranka glostydamas mano nugarą. Tarsi tai galėtų nuraminti mano tvinkčiojančius smilkinius, drebančius pirštus ir išgąsčiu persmelktas akis.

Buvo keista taip bendrauti, prisiminus, kaip užsibaigė paskutinis mūsų pokalbis realybėje.

Aš iš tiesų patikėjau, kad jis miręs. Kad mano berniukas nusižudė per mane - tą, kurios gyvenimo paskirtis jį saugoti ir prižiūrėti. Ypatingai saugoti nuo blogų emocijų. Ir tos blogos emocijos šįkart per mane.

Sūrus skystis vėl pasruvo skruostais, dar labiau apsunkindamas mano kvėpavimą.

- Tu nusižudei.

Niall akimirką nepratarė nei žodžio. Bandė sudėlioti viską į vietas, suprasti veiksmų priežastis ir pagrindus. Užduočiai nepavykus, jis pažvelgė į mane ir kilstelėjo antakius.

- Kodėl?

- Nes tu praradai viltį. Aš pasinėriau į tuos „laimės miltelius"...ir jei tai tiesa, jei taip iš tikrųjų nutiks, prisiekiu, aš...

Neleisdamas užbaigti sakinio, šviesiaplaukis mane apkabino ir padėjo smakrą ant mano pakaušio. Prakeiktos ašaros baigė uždusinti mane.

- Ššš, Eiprile, taip niekada nenutiks. Aš neleisiu niekam tave įvilioti į narkotikų liūną ir man neteks prarasti vilties.

Nieko neatsakiau, nes paprasčiausiai tuo netikėjau. Netikėjau, kad dabar esu čia, savo berniuko glėbyje, kad aš iš tiesų pabudusi. Galbūt visa tai sapnas. Galbūt aš dar nepabudusi. Galbūt aš įstrigau tame košmare?

- Tu netiki manimi, tiesa? - Braukdamas pirštais ašaras nuo mano veido paklausė jis. Nesulaukęs atsakymo pridūrė: - Bet ar aš teisingai supratau? Tos Fėjos tave išspyrė, o dabar maldauja sugrįžti? Pril, jau vien dėl šio fakto turėtum suprasti, jog sapnas tebuvo sapnu.

Papurčiau galvą abejodama, ir, kai jau tikėjausi atsiremti į jo krūtinę, mėlynakis pakilo nuo lovos.

- Kur eini? Paliksi mane čia? - Sunerimau. Nelabai žinojau, ką reiškia pabusti naktį, nes niekad neteko sapnuoti. Užuot perėmusi dalį mano blogų emocijų, mano Sapnų Kūrėja jų tik pridėjo.

- Ne, nes einam abu, - paėmė mane už rankos ir padėjo atsistoti.

- Nemanai, kad pabus tavo mama? - Paklausiau, kuomet pravėrę duris išėjome į koridorių, o grindys po kojomis sugirgždėjo.

- Nemanai, kad ją prižiūri Migdytoja? - Atsakė klausimu jis bei paleido mano ranką, kadangi priėjome laiptus, o aš nebuvau jų mėgėja ir dažniausiai įsikibdavau į turėklus.

- Na, tave irgi viena prižiūrėjo, tačiau pabudai, - akimirką susimąsčiau. Žmonės įprastai iš miego nepabunda.

- Aš ir nemiegojau.

Kai pasiekėme virtuvę, dirstelėjau į laikrodį. Jis rodė tris valandas ir septyniolika minučių nakties. Nors ir nepažinojau labai gerai skaičių ar raidžių, tačiau laikrodžio rodykles prisiminiau nuo buvimo Fėja. Kiek pamenu, mes anksčiausiai išeiname šeštą ryto, o vėliausiai atvykstame vidurnaktį. Būna išimčių, kuomet parinktiesiems reikia keltis naktį, tačiau Fėjos tai mato jų sapnuose ar dienos prisiminimuose.

Supratus, kad prieš porą akimirkų priskyriau save Fėjoms, giliai viduje kažkas suskaudo.

- Tai kenkia tavo sveikatai. Žmonės privalo miegoti bent aštuonias valandas, - pakartojau tai, kas mano mintyse nuskambėjo griežtu Evos balsu.

- Vadinasi miegosiu iki vidudienio, - nusišypsojo Niall ir užkaitė virdulį.

- Kažką gaminsi? - Pasiteiravau, bandydama negalvoti apie savo suknistą sapną.