Pabaigos Pradžia || n.h.

9.

×9×

- Taigi, žmonės absoliučiai negali mūsų girdėti? - sunerimusi spoksojau į Aną, kuri šypsodama tapė paveikslą - vaizdą pro mano būsto langą (nemaniau, kad su mano langais kažkas ne taip, tačiau juk yra gražesnių vietovių, tiesa?). Šį hobį ji vėlgi perėmė iš žmonių. O ką daugiau veikti iki nakties?

- Ne. - papurtė galvą užtikrintai.

Negalėjau pasitikėti ja visiškai, nes ji tvirtina, kad žmonės negirdi mūsų, tačiau prieš tris naktis aš tuo įsitikinau. Įsitikinau, kad Anos teorija apie tai, kad žmonės negalvoja apie mus dienos metu, nepasiteisino.

- Net jei esame labai labai arti jų? - nesilioviau kamantinėjusi.

Iš minčių niekaip neišlindo akimirka, kai aš balsu paklausiu berniuko, ar jis kažkuo tiki, ir jis man atsako mintimis. Kažkokia beprotybė.

Ana atsisuko ir pakreipusi galvą pažvelgė į mane.

- Juk sakiau, kad žmonės dienos metu negirdi ir nemato mūsų, nes galvoja apie ką kitą.

Staiga suvokimas tarsi vožė per veidą. Juk naktį jie matyti ir girdėti mus gali.

- Vadinasi, nakties metu... - nutęsiau.

- Tada viskas atvirkščiai. Brangute, kas tave neramina? Juk žinai, kad gali manimi pasikliauti. - nusišypsojo Ana.

Tik menkai šyptelėjau.

Dėl to pasitikėjimo stipriai abejojau, nes negaliu įsivaizduoti, ar Ana žino apie bendravimą mintimis.

- Aš aš... turiu eiti. - sumurmėjau patraukdama link durų.

Trinktelėjusi durimis stipriai užsimerkiau.

"Niall?" Sutelkusi visas mintis su viltimi sukuždėjau.

"Eiprile?" Berniukas netrukus atsakė klausimu.

Nusišypsojau.

Man patinka, kaip jis taria mano vardą.

Galbūt todėl, kad nebuvau pakankamai susikaupusi, nemačiau, ką jis veikia.

"Hm. Ką veiki?" Paklausiau pirmos dingtelėjusios minties.

"Žinai, apsireiškei visai nelaiku. Važiuoju su savo mergina į pasimatymą."

Nebeatsakiau nieko. Nenoriu trukdyti ir viską gadinti. Panašu, kad šiąnakt vaikiną migdysiu ne jo lovoje.

"Pasilinksmink, tuomet." Šyptelėjau.

Iki vakaro laikas slinko siaubingai lėtai ir nuobodžiai. Norėjosi trypčioti vietoje iš neturėjimo veiklos.

Pagaliau išsitempiau Aną prie Prarajos.

- Ne per anksti? - paklausė ji manęs.

Nuo dažų ant jos išblyškusios odos liko kelios dėmelės.

- Ne. - papurčiau galvą. - Man tiesiog labai reikia. - trypčiojau nekantriai.

Ana linktelėjo. Ji mane supranta.

Netrukus atsidūriau patalpoje, kurioje įvairiais kvepėjo. Aplinkoje buvo gausybė stalų su kėdėmis. Puošnu.

Dairiausi į šonus, tikėdamasi pamatyti berniuką. Jei jau Praraja atvedė mane čia, reiškiasi tam yra priežastis.

- Ar viena, panele, būsite? - išgirdau balsą už nugaros ir krūptelėjusi atsisukau.

Į mane žvelgė gal kiek vyresnis už Niall berniukas, juodais, tvarkingais, viršun sukeltais plaukais ir baltu kostiumu.