Pabaigos Pradžia || n.h.

11.

×11×

Visa savo esybe suvokiau, kad padariau nepataisomą klaidą. Gailėsiuos to visą savo likusį gyvenimą, jei man išvis dar bus suteikta teisė gyventi.

- Ką tu čia darai? - paklausė berniukas, sugrąžindamas mane į siaubingą realybę.

Žinojau, kad reikia užmerkti akis, nes jis tikrai mato, kad mano akys violetinės. Tačiau tikriausiai net užsimerkus nebūtų skirtumo. Vistiek neišsisuksiu be paaiškinimo.

Eiprile, esi blogiausia visatos Fėja. Jei tu vis dar Fėja.

Berniukas laukė. O aš tylėjau.

- Kaip, po galais, balsas iš mano galvos staiga atsirado priešais mane? Kas tu? Ką veiki mano galvoje ir dabar - priešais mane? Ir kodėl tavo akys violetinės?! - pratrūko Niall, kas skaudino mane.

- Net nežinau, nuo ko pradėti. - sukuždėjau.

- Galbūt nuo to, kaip pradėjai kalbėti su manimi mintimis. Tai manipuliacija, ar kas?

- Man bus geriau, jei nurimsi. Negaliu būti tokios būsenos. Tokios, kokioje jaučiuosi nesmagiai. Na, aš ir dabar jaučiuosi nesmagiai, tiesiog...

- Tiesiog sakyk. - pertraukė jis mane, tačiau šįkart jo balsas buvo ramus.

- Turi prisiekti, kad tai, ką papasakosiu, liks tik tarp mūsų. Joks kitas Žemės gyventojas to nesužinos. Niekaip. Niekada. Sutarta? - paklausiau, pagaliau pasukdama galvą ir žiūrėdama tiesiai jam į akis.

- Prisiekiu savo mažuoju piršteliu. - Niall atsisėdo lovoje ir ištiesė į mane savo dešinės rankos mažiausią pirštą.

Susiraukiau, nesuvokdama, ką daryti dabar.

- Tiesiog priglausk savo mažąjį pirštą prie mano. - nusijuokė jis.

Šyptelėjau. Man patiko jo juokas.

Nedrąsiai ištiesiau ranką ir padariau taip, kaip prašyta. Po kelių akimirkų Niall atsitraukė. Staigiai atsitraukė.

- Kodėl tavo oda taip suknistai karšta?! - susiraukė jis, savo pirštą įsidėdamas į burną.

Šis, kaip ir daugelis kitų jo poelgių, mane trikdė, nes nesupratau jo esmės.

- Tai pasakojimo dalis. - tariau tyliai.

- Tuomet pradėk pasakoti. - paskatino mane.

Giliai įkvėpiau. Pasitikėjau juo, tikrai. Bet vistiek, prasitarti - rizikinga.

Nors blogiau nei dabar juk nebus, tiesa?

- Žmogui lemta pažinti tiek nedaug tikrojo pasaulio. Jo akimis, viskas buvo nuo pat pradžios ir bus iki pabaigos. O ar pastebi, kad iš paros dvidešimt keturių valandų, aštuonias tu praleidi miegodamas? Tikriausiai tai žinai. Tačiau nė nenutuoki, koks tampa pasaulis vos tau užmerkus akis... - pradėjau pasakoti, taip sužadindama susidomėjimą Niall akyse.

Ir papasakojau jam viską. Apie tikrą visa ko pradžią. Apie tai, kodėl mano akys violetinės, kaip ir plaukai. Kodėl oda tokia karšta ir galų gale, kaip atsidūriau jo galvoje.

- Tai tu visą mano gyvenimą tiesiog praleidai čia, šalia? Kiekvieną naktį? - paklausė galiausiai jis.

Linktelėjau.

- Ir girdėjai kiekvieną mano mintį? Apmąstymą? - Niall susiraukė bei nuleido žvilgsnį į savo rankas.

- Tokia mano pareiga... - nutęsiau, tačiau spėju, berniukas to neišgirdo.

Pasipiktinęs jis nesiliovė purtyti galvos.

- Dabar jaučiuosi tarsi neturintis asmenybės. Visi mano prisiminimai, viskas buvo dalintasi su kitu žmogumi.

- Melode. - pataisiau.

- Gerai, koks skirtumas. Dabar atrodo, kad aš ne vienintelis savo gyvenimo savininkas. - sumurmėjo. - Jausmas ne pats geriausias.

- Bet toks pasaulis, Niall. Fėjos egzistavo nuo pradžių pradžios. Anksčiau, nei žmonės. Ir to pakeisti negalime niekas. - atsidusau.

Kuo toliau, tuo labiau kalta jaučiausi už tai, kad prasitariau. Taip neįgysiu jo palankumo. Jis manęs nekęs.

- Tai tu buvai ta mergina restorane? - staiga paklausė susidomėjęs.

Mano laimei, nepiktu balsu.

- Aš. - linktelėjau.

- Ir kodėl man niekaip nesisekė sukoncentruoti dėmesio į tave, o Rahelei pavyko?

- Nes mane regėti gali tik nakties metu. Dieną tavo mintys skrajos kažkur kitur. - stengiausi paaiškinti suprantamai.

- Aš vistiek nesuprantu...

- Tau ir nereikia suprasti. - užbaigiau Niall sakinį. - Tai maža mūsų paslaptis. Niekas nesužinos to, tiesa? - išspaudžiau šypsenėlę ir iškėliau savo kairės rankos mažąjį pirštą, tik kad vėl nenudeginčiau, berniuko nepriliečiau.

Jis padarė tą patį ir nusišypsojo.

Pagaliau jo žvilgsnis skirtas man. Jo akys žiūri į mane.

Tai glosto širdį.

- Žinai... Tavo akys tokios neįprastos. Violetinės. Tokių niekad nesu matęs. - pasakė tyliai, o aš tarsi nutirpau nuo galvos iki kojų.

Jo balsas skambėjo kažkaip nepaprastai.

Kažkaip kitaip.

- O man neįprastos žmonių akys. Spindinčios. - pripažinau.

Man asmeniškai žmonės buvo gražiausi sutvėrimai šioje visatoje.

- Prisiminiau vieną sakinį, kurią kadaise sakiau būdamas mažas. Tikriausiai neprisiminsi, nes neprisiminčiau ir aš, jei ne šios aplinkybės. - berniukas/vaikinas sukikeno. - Tada pirmą kartą žiūrėjau televizorių. Ir rodė animacinį filmuką apie fėjas. Jos buvo su blizgančiais sparneliais. Ir aš sakiau, kad fėjos gražios. Akivaizdu, nesuklydau.

Kol kas nespėjau įsisąmoninti šių žodžių, todėl tik nusišypsojau. Iš jo išraiškos sprendžiu, kad tai reiškia kažką gražaus.

- Na, jei jau esi su manimi tokią daugybę metų, manau būtų įdomu ir man tave pažinti. - staiga jis nutraukė tylą. - Taigi kas dabar tau bus už tai, kad pažadinai mane? - paklausė Niall.

- Kažkas siaubingo. Labai siaubingo. - užsimerkiau linguodama galvą.

- Bet tai juk mūsų maža paslaptis, tiesa? Jei niekam nesakysim, nieks ir nesužinos. - jaučiau, kaip Niall priglaudžia delną prie mano skruosto.

Atsimerkusi pažvelgiau į jį.

- Ką darai? Nusideginsi. - priminiau.

- Žinau. Bet yra žinoma, kad kontaktas su kitu nuramina. Be to, tu aštuonioliką su viršum metų deginai mano krūtinę, tad gal labai nenukentėsiu. - šypsnis pasirodė jo veide.

- Tu teisus. Tai ramina. - nusišypsojau, nes tai buvo tiesa.

×××

O jergau kokia nuobodi dalis...

Bet labai dėkoju jums už 50 votes ant praeitos dalies ir tokius nuoširdžius bei ilgus komentarus! Neįsivaizduojat, kaip nudžiuginote ir nustebinote! Šokinėju iš laimės ❤

Dalį skiriu Elenai bei Agnei už tuos ilgas ir šiltas nuomones ant pastarosios dalies xx myliu jus, merginos xx

Atleiskit kad dalis vėlavo bet labai tikiuosi, kad neišsilakstėte ir paliksite komentarų čia, kad ir kaip neįdomiai parašiau! Xx ❤