Žmogui lemta pažinti tiek nedaug tikrojo pasaulio. Jo akimis, viskas buvo nuo pat pradžios ir bus iki pabaigos. O ar pastebite, kad iš paros dvidešimt keturių valandų aštuonias jūs praleidžiate miegodami? Tikriausiai tai žinote visi. Tačiau nė nenut...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
- Ne ne ne, Laila, kodėl jie traukia prie tos kraupios žuvies, aš nenoriu to, ne ne... - lyg užsukta nesilioviau kartoti to paties, tačiau neturėjau kaip kitaip atsikratyti to tragiško baimės jausmo, kuomet matau, kaip Garis su Niall kulniuoja nesivaržydami link šiurpiai ir kraupiai atrodančio atrakciono.
- Pasilinksminti, Eiprile. Kai kam be galo reikia adrenalino. - sukrizeno Laila, kumštelėdama į mano ranką.
Nervingai kramčiau lūpą, nė neketindama liautis.
Staiga Garis apsisuko, priėjo prie Lailos ir stipriai įsiskverbė jai į lūpas.
Mergina kiek nusišypsojo, tačiau šis gestas nebuvo svari priežastis vaikinui atsitraukti. Išties, nežinojau, kad jie... kartu? Nors kitą vertus, kaip galėjau tai žinoti, jei matau šiuos žmones antrą kartą gyvenime?
Atsitraukęs nuo jos Garis atrodė laimingesnis. Lyg bučinys su Laila užpildė jo tuštumą drąsa.
- Palinkėk man sėkmės. - dirstelėjo Niall į mane.
Atrodė, kad ir jis nori kažko panašaus, kaip Garis. Tik kažin, bučinio ar Lailos?
- Kodėl? - paklausiau pašnibždomis.
- Kad nenumirčiau, tikriausiai. - atsakė nusivaipydamas vaikinas ir aš pakraupau.
Numirtų? Kodėl turėtų?
- Ar yra ir tokia galimybė?
- Gyvenimas kupinas paslapčių, Eiprile.
Ir jiedu strimagalviais nulėkė, rodos, begalinės eilės link.
- Jie tikrai nori nusisukti sprandus. - sumurmėjo Laila, pakeldama akis į atrakcioną, į kurį pažvelgti atidžiai man stigo drąsos.
Nurijusi seilių gumulą pakėliau galvą aukštyn.
Ilgas takelis kilo vis aukščiau ir aukščiau, kuomet sustojo, lyg išnykęs, ir leidosi stačiu kampu žemyn. Tai manęs nė kiek neviliojo, o ypač tai, kad takelį pabaigoje tarsi praryja gigantiška, keistus dūmus bei garsus skleidžianti žuvis.
Žmonės klykė, kuomet vagonėlis sustojo ties stačiu kampu ir jie, lyg pakabintos marionetės, buvo priversti spoksoti į tos gigantės nasrus.
Užsidengiau rankomis veidą, kad netektų matyti to siaubo, verčiančio žmonių gerkles plyšauti.
Nenorėjau, kad Niall atsidurtų tenai. Puikiai supratau, jog tai viso labo pramoga, tačiau ji man kainuoja šimtus emocijų ir bandymų nenumirti.
Laila su manimi elgėsi gražiai. Lyg su vaiku. Galbūt Niall jai prasitarė vienu kitu žodžiu apie mane, kad esu kitokia, o galbūt ji itin pastabi ir suprato tai be aplinkinių pagalbos. Bet kuriuo atveju aš džiaugiausi, nes taip buvo kur kas paprasčiau bendrauti ir nesijausti kvailai, žmonių pasaulyje nepritampančiai mergiotei.
- Eiprile, žiūrėk, ten Garis su Niall! - iš transo būsenos mane pažadinusi Laila mostelėjo į atrakciono viršūnėje įsitaisiusį vagonėlį.
Akimis bandžiau surasti Niall, o tarp gūsio spygaujančių balsų išgirsti tą, taip trokštamą balsą.
Pastangos netruko ilgai. Iš klyksmų išsiskyrė du balsai. Jie neklykė. Jie juokėsi.
Akimirksniu suradau vaikinus akimis ir man, netgi būnant ant tvirtos žemės, kojas pakirto.
Jiedu sėdėjo pačiame priekyje, aiškiai regėdami pabaisos dantis, o kojos kybojo virš prarajos.
Stebėjau Niall veidą. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, vaikinas atkreipė dėmesį į mane. Jis pamojo ranka ir mirktelėjo viena akimi, kas man nereiškė absoliučiai nieko gero.
Kai tiesiau delną jam pamojuoti, vagonėlis skriete skriejo į pabaisos nasrus.
Aplink esančius aptaškė vanduo, keleiviai spygavo, o aš užsičiaupiau burną rankomis, stengdamasi numalšinti klaikią baimę bei besiveržiantį riksmą. O Laila šalimais tik juokėsi, kvatojosi lyg pamišusi ir laukė, kol pasirodys didvyriai, stoję į kovą prieš pabaisą.
- Štai ir mūsų riteriai! - suspigo delnais plojanti Laila.
Ji pripuolė prie Gario, šmaikščiai pliurpiančio su Niall, ir stipriai apkabino jį.
- Dievulėliau brangiausias, nejau tu tikrai gyvas? - netekusi žado spoksojau į pasididžiavimo prisisotinusį šviesiaplaukį.
- Kaip matai, Pril. - nusikvatojo jis ir pataršė ranka man plaukus.
- Tiesą sakant maniau, kad gyvas iš čia neišeisi.
- Buvo verta. Nenori pamėginti? - paklausė atsainiai, priversdamas mane atšokti nuo jo.
- Oi, ačiū, bet galbūt ne.
Nė nenustebintas mano atsakymo Niall ėmė temptis mane už rankos. Kas tikrai guodė, tai buvo faktai, kad tolstame nuo gigantės nasrų ir už mūsų eina Laila su Gariu. Nors paskutinysis ir nebuvo toks labai guodžiantis - šią porą nuotykiai žavėjo ne ką mažiau, nei Niall.
- Kur mudu einame? - pasiteiravau atsargiai, akimis besidairydama tarp kitų vaikų ir jų užgaidas pildančių tėvų.
- Nejau manai, kad atėjusi į atrakcionų parką taip ir nei vieno jų neišbandysi? - per petį mestelėjo jis man, vis dar nepaleisdamas manosios rankos.
- Tuomet siaubingai klysti, Pril. Beje, jau dabar gali užsidengti akis. Nuvesiu tave.
Vos jam tai tarus, mano akys tegalėjo matyti tai, ką leido užmerkti akių vokai, o tai tebuvo visiška tamsa.
Pasitikėjimas Niall šią akimirką buvo kur kas mažesnis, nei įprastai. Tačiau jis pažadėjo, kad ši diena bus viena priežasčių, kodėl likti žmogumi yra geras sprendimas.
Tad, tikiuosi, nebus taip blogai.
- Įkelk vieną koją, o tuomet ir kitą. - laikydamas mano gležną ranką tarė berniukas.
Taip ir padariau. Sunkiai, bet padariau. Apgraibomis susiradau kitą berniuko ranką ir ją spausdama atsisėdau.
- Nėra taip blogai, kaip manei, ar ne? - sukuždėjo jis, prirvirtindamas mane apsaugomis.
- Kol kas, galbūt. - tarstelėjau. - Kur Garis su Laila?
- Čia. - vaikinas ir mergina vienbalsiai atsakė kažkur už manęs. - Patikėk, Eiprile, to tu tikrai nesigailėsi.
Giliai įkvėpiau, stengdamasi save nuraminti. Berniukas pažadėjo pranešti, kada galiu atsimerkti, nors, spėju, net ir gavus komandą, to nepadaryčiau.
Žemė po kojomis ėmė judėti lygiai taip pat, kaip ir aš pati.
Kūnas šiek tiek prisitraukė prie atlošo už jo, todėl supratau, kad lėtai kylame į viršų.
- Atsimerk, Eiprile! - sušuko Niall, stengdamasis užgožti balsu aplinkinių šurmulį ir vėją, skriejantį pro ausis.
Nedrąsiai pravėriau akis ir lėtai apsižvalgiau. Mes nesiliovėme kilti į viršų, kas iš tiesų gąsdino. Vaizdai lėtai tolo, o mes vis artėjome link nusileidimo.
- Pasiruošusi? - paklausė Niall.
- Dėl Dievo meilės, ne. - atsakiau pakankamai garsiai, tačiau buvau įsitikinusi, kad širdies dūžiai ausyse skambėjo kur kas garsiau.
Ir su šiais žodžiais vagonėlis neapsakomai greitai pasileido lėkti žemyn.
××××
Sveiki, nemiegaliai! Rašydama rėmiausi savo patirtimi Heide parke tai yo xd
