Pabaigos Pradžia || n.h.

25.

×25×

- Kaip suprasti, Eva negyva? - pakraupau, nesugebėdama įsisavinti žodžių, išėjusių iš Ugness lūpų vos prieš kelias akimirkas.

- Ji nebepabudo. Turėjo pabusti po jos žmogaus mirties, tačiau nepabudo. - atsakė virpančiu balsu žydraplaukė.

Lėtai pakilau nuo Niall lovos ir atsisėdau šalia smulkaus sudėjimo Fėjos ant grindų greta tos pačios persiko spalvos sienos.

Susiėmiau už burnos, stengdamasi nutildyti aimaną, kylančią iš mano plaučių. Eva buvo kartais nemiela, tačiau vis vien nuostabi Fėja. Jos padedama apsipratinau tame pasaulyje ir nežinau, kas būčiau, jei ji nebūtų buvusi su manimi visą tą laiką.

O dabar ji... Jos tiesiog... Nėra?

- Aš apgailestauju... - nutęsiau pašnibždomis svarstydama, ar tai būtent tai, apie ką žydraplaukė norėjo pasikalbėti.

- Ne tai svarbu, Eiprile. Kaip yra, taip, negalime nieko pakeisti. Tik yra vienas didžiulis trūkumas. Mums žūtbūt reikia kitos Fėjos pakeisti ją, nes praeis nemažai laiko, kol kuri nors išmoks visko, ką reikia žinoti. Ir tu esi vienintelė mūsų viltis. Tau būtų atleista viskas, jei tik sugrįžtum. Mums be galo tavęs reikia, Eiprile... - ji žvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kad norėjosi atiduoti viską, ką turiu, kad tik tos akys pralinksmėtų.

Problema buvo ta, kad aš nieko neturėjau, o jos prašymas prieštaravo mano norams. Norisi būti gera ir nuolankia visiems, tačiau taip pat neapleidžia siekis likti čia, kai viskas ėmė suktis gerąja linkme.

- Aš... Ar būtinai turiu apsispręsti dabar?.. - vis dar laikiausi nuo ištarimo žodžių, kurie veržėsi būti pasakyti. Bet mano atsakymas, kad ir ką pasirinkčiau, mane tikrai įskaudintų. Tad apsispręsti dar sunkiau.

- Ne. Tačiau žinai, būtų geriau tai sužinoti kuo greičiau. Ateisiu pasiteirauti rytojaus naktį, gerai?

Aš tik linktelėjau, vis dar bijodama. Negalėjau patikėti, kad Evos tiesiog... nebeliko. Kaip gali kas nors taip staiga imti ir išnykti, akimirką buvęs čia, o kitą, lyg žaibas, pranykęs? Tai atrodė nesuvokiama man.

- Eva pragyveno ilgai tarp mūsų. Abigailė pernelyg visu tuo, kas vyksta, nesistebi. Ji tarsi žinojo, kad taip nutiks. Po tavo išėjimo nutiko daug ir tikrai permainos ne pačios geriausios. - atsiduso mergina.

Ir mudvi pasinėrėme į kalbas. Kalbas apie tą pasaulio pusę, jos pliusus ir minusus. Pasirodo, kai kurias jų taip pat traukia Žmonių pasaulis, tačiau situacija kontroliuojama.

- Būti Niall Melode yra nepakartojamas jausmas. - tariau, šyptelėdama jam apsivertus ant kito šono.

- Jūs daug laiko leidžiate kartu. Tu jam labai svarbi. - sukuždėjo prislopintu balsu Ugness.

Akimirką nesupratau, iš kur ji tai žino, tačiau prisiminus jos pareigas, tik silpnai linktelėjau.

- Bet aš jam niekad nebūsiu tokia svarbi, koks jis yra man. - tarstelėjau ir nuo šių žodžių mes daugiau iki ryto nebeprakalbome.

~×~×~

- Labas rytas, Eiprile. - pasiražė šviesiaplaukis, sunkiai įmatydamas mane pro užmiegotas akis.

Silpnai pamojau jam delnu ir pakilau nuo grindų, ant kurių stebėtinai praleidau visą naktį.

- Visą laiką prabuvai čia? - Niall permetė kojas ant lovos krašto, tikėdamasis, kad atsisėsiu šalia, tačiau aš tik šyptelėjau menkai ir atsistojau prie durų, linktelėjusi, kad jo klausimas neliktų neatsakytas.

Jau ketinau išeiti iš kambario, tačiau jo balsas mane sulaikė.

- Kas ne taip?

- Man viskas gerai. - manasis balsas po nakties ir ilgo tylėjimo kiek užkimęs, tad atsikrenkščiau ir pakartojau tą patį.

- Žinoma, kad negerai. Kas nutiko?

Akies krašteliu dirstelėjau į jį. Šviesiaplaukis stovėjo prie lango - vietos, kurioje išnyko Ugness. Ir vėl prisiminiau jos siūlymą, kurį permąsčiau gal tris šimtus kartų vien šį rytą.

- Po pusryčių. Aš labai alkana.

Tai tarusi nuėjau apsiprausti.

Valgymo metu tarp mūsų vyravo didžiulė įtampa. Jis galvojo, kas man galėjo nutikti per naktį, o aš svarsčiau, kaip kuo gražiau tai perteikti. O Maura... ji matyt tik vylėsi, kad pagamino skaniai valgyti.

Vos Niall uždarė paskui save mano miegamojo duris, kūną perliejo šimtai nerimo šiurpuliukų.

- Sakyk. - vaikinas atsisėdo ant grindų ir įdėmiai pažvelgė į mane, lyg mėgindamas akimis išgręžti žodžius iš mano tylėti nusiteikusios burnos.

- Šiąnakt kalbėjau su tavo Melode. - pradėjau supratusi, kad jei tai atidėliosiu, neprabilsiu niekad.

- Ir ką tokio ji sakė?

Giliai įkvėpiau prieš prabildama.

- Žuvo viena Fėja.

Niall spoksojo į mane nesakydamas nieko, o tuomet, vis dar nesuprasdamas, kur link suku, prašneko:

- Ir?..

- Jos nori manęs ją pakeisti. Kuo greičiau. Nes nėra nieko, kas galėtų perimti jos naują žmogų. Ir jei grįžčiau, man būtų pamirštos praeities skriaudos. Nors jos ir sakė, kad neturiu galimybės grįžti atgal, pasirodo, dabar ji yra. - išklojau.

Jo veidas tarsi pabalo. Įsidėmėjęs mano žodžius jis tikrai sutriko, ir nė nežinau, kodėl.

- Ar tu nori ta galimybe pasinaudoti?

- Taip.

Ir jis staiga nutilo. Tuomet pradėjo purtyti galvą, vengdamas mano žodžių.

- Tačiau tu taip negali.

Susiraukiau mažumėle.

- Kodėl ne?

- Nes negali. - nelinksmai nusijuokė jis. - Tu atsiradai mano gyvenime ne be priežasties, nejau taip lengvai nori jį palikti?

- Juk sakei, kad esu galvos skausmas, be to, geriausiu atveju galėčiau būti tavo proanūko Melodė. - įsikandau į lūpą suprasdama, kad tuoj pati pratrūksiu. - Pridariau tau problemų gyvendama čia. Turiu grįžti ten, iš kur esu kilusi, nes tik ten rasiu savo vietą.

- Bet tu jau pradėjai prisitaikyti prie šio pasaulio. Negali visko paprasčiausiai mesti. Juk... juk taip negalima. - nesiliovė purtyti galvos berniukas. - Tu man be galo rūpi, Pril.

Praleisdama pro ausis tai, kaip jis mane pavadino, atsakiau:

- Aš vistiek tau niekad nerūpėsiu taip, kaip tu rūpi man.

- Netiesa. - užginčijo šis tuoj pat.

- Kodėl?

- Nes aš pamilau tave, štai kodėl.

Ir supratęs, ką pasakė, vaikinas išpūtė akis, tačiau prieš man tai suvokiant iki galo, jis dar labiau sujaukė mano mintis mane pabučiuodamas.

×××××

Bam!!!! Nesitikėjot, jo?:))))))
Davai ta proga paberkit krūvą komentarų, ir dar didesnė krūvą žvaigždžių:3333

P.s. paskaitykit mano ir draugės rašomą isto "Lietus" nes ši ir PP yra vienintelės, kurias rašau dabar :3