VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XVII SKYRIUS "MAIŠTAUJANTIS PRANAŠAS"

XVII skyrius 

Maištaujantis pranašas

Turiu dar keturias dienas iki, kol patekės Nepasotinamasis mėnulis. Tie sakiniai, kuriuos nuolatos mini balsas, neišeina iš galvos. Jie kažkaip siejasi su Šonu, o paaiškinti... Negaliu. Džošas teisus. Visur skaičius šeši. Tai demono skaičius. Tokios kombinacijos nėra atsitiktinumas. Trys užtemimai, du metai, šešios fazės, šeši skirtingi prakeiksmai ir Persėjo žvaigždynas. Kai reikia minčių, galvoje tik vėjai švilpia. Po velniais...

Aš jam dar nesakiau... Nesakiau dėlto, kuom virstu. Kas esu. Niekada beveik nepasakojau jam savo istorijos.

Grįžtu prie klausimo kodėl skaičius šeši? Kodėl demono skaičius? Ką jis lėmė praeityje? Ir ką lems ateityje? Juodoji iltis iš devynių narių. Taigi turim skaičius: du, tris, šešis ir devynis. Dar šeši žiedai.

O pentagramos ant mano kūno? Džošas teisus. Reikia dirbti išvien.

Aš vis dar prieš tai, kad būčiau su ja. Kažkas man to neleidžia. Abejoju ar leis. Mano paslaptys išnyksta su mano mintimis. Iš kur pasisemti tiek jėgų, kad pakaktų tam, ką bandau priimti.

Kaip man gyventi, kai aplink vien kraujas ir ašmenys. Prasidės mirtys ir dar didesni grąsinimai. Bėgu nuo tiesos, kuriuos nei nepamenu. Kas mano atminčiai? Kur ji?

Jau seniai nemačiau Momo. Pasilgau tėvų, net jei jie ir nėra mano tikrieji tėvai. Tiesiog kartais gera prisiminti, kad turėjai kažką kam tu labai rūpėjai. Be jų atrodo aš nieko daugiau neturėjau, bet dabar tie žodžiai visiškai nublanksta ir pavirsta į dulkes.

Pasilgau jos... Labai... Nelaukiu dar vieno savo gimtadienio. Dar vieneri metai nuo kurių net nepasensiu. Gaila... Dabar gulėčiau sau po žeme. Nereikėtų rūpintis dėl karčios meilės. Dėl žmonijos ar kieno kariu turiu tapti. Nors sau pasakiau. Pasakysiu tai ir kitiems.

Aš savo vieno komandoj. Aš niekieno karys. Aš nepriklausau ir nepriklausysiu niekam.

**********

Kiek laiko žaisi?

Kiek laiko eisi tuo pačiu taku...?

Bijai?

**********

- Adamai, man rodos tau reikia, kai ką pamatyti, - suabejojo Džošas. Adamas susikrimto.

Saulė savo žaibiškais spinduliais kankino Adamo kūną. Džošas inkštė, kaip šuo. Abu užsidėję gobtuvus bėgo per apsnigtą ir slidų Rivstono taką.

- Po velniais, kodėl saulės šviesa tokia stipri? Ir tas sklindantis nuo jos karštis varo mane iš proto galutinai, - burbėjo Džošas.

- Jei mėnuliai turi priežastį lįsti tam tikru laiku, tai ir saulės švytėjimas sutrikęs. Juk žiemą tokios nebūna. Viskas tik blogėja.

- Palauk, kol pamatysi ir išgirsi. Tada jau nesakysi, kad aš iš proto išsikraustęs, - atsidusęs šnekėjo Džošas.

Jie bėgo per medžių šešėlius, kad saulė juos kuo mažiau siektų. Kai pasiekė miško užkampį šiek tiek sulėtino keliavimą, tačiau Džošas vis ragino ir ragino Adamą nelaukti ir eiti.

Netrukus jiedu pasiekė Mornolo intaką. Aplinkui dailiai apšerkšniję. Medžiai ir krūmų šakos pasipuošusios varvekliais. Aplinkui milžiniški sniego kauburiai.

Adamas ruošėsi švilpti, bet vos tik jis įsikišo pirštus, Džošas puolė prie jo ir pradėjo, kaip kloanas makaluoti rankomis. Adamas ištraukė pirštus atgal ir nesuprantančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į jį.