VIETA PO SAULE: tarp Gėrio ir Blogio (BAIGTA)

XXIV SKYRIUS "NEFELINO VALDŽIA"

XXIV skyrius

Nefelino valdžia

Oras nuostabus. Kažkoks netikras atrodo. Jokio vėjo, tarsi tai būtų neegzistuojanti vieta. Smėlynai, žvyras ir dumblas voliojosi po žemę ir nieko daugiau. Daug Akmenų ir kalvų. Mišrūs miškai ir dideli krantai. Raudonas dangus ir plunksniniai debesys. Krūmai ir neaiškios rūšies gėlės. Kas čia per vieta?

Aivaras pasikąsė paausy. Paskratė, pamosikavo uodegą. Patikrino aplinką apžvelgdamas viską aplinkui. Kiekvieną akmenį ir kriauklę esančią po smėliu ir ant jo. Kiekvieną jūros purslą. Tada pakėlė galvą į dangų. Šis būdamas žydras atrodo net nejudėjo, tarsi būtų popierinis. Kartais praplaukia koks mažas debesėlis. Kai kur plėmais raudoną, netgi juodą. Aivaras pajuto kitą jausmą. Grėmingą nerimą. Lyg tai būtų pavojus. Miškai jam neatpažįstami. Ne tie lapai ir ne tos medžių šakos. Net ne tie miškų plotai ir nėra išmintų takų, kaip Dorade. Nenulaužytos šakos ir neišversti jokie medžiai.

- Tai ne Dorado miškai, - atsiliepė balsas Džošo galvoje.

Šis nežymiai linktelėjo. Džošas taip pat apsidairė. Abu stovėjo visiškoje laukymėje. Nei gyvos dvasios. Jokių šūvių ir kardų žvangėjimų. Tyla.

- Velniai nurauti! - nusikeikė Džošas. Jis dar kartą pasitrynė akis, kad įsitikintų, jog gerai mato. Jis priėjo prie vieno neaiškios kilmės medžio. Perbraukė kairios rankos pirštu, o paskui ir visu delnu. Ne ta mediena, čia medžiai buvo be širdies ir be jokių jausmų. Čią kažkas kito. Džošas užsimerkė ir švelniai glostė medį manydamas užčiuopti jo gyvastį, tačiau visur tuščia.

- Jie nei gyvi, nei mirę. Ir aš numanau kur mes esam, - ramiai pasakė Džošas. Aivaras sužiuro į jį. Šis dar kartą apsidairė aplink, tada persikreipė ir galiausiai nusižiovavo.

- Čia nėra vėjo. Jokio lietaus. Čia neegzistuoja gyvybė ir jokie jausmai. Čia nėra širdies ir jokios šilumos. Vieta, kur viskas mirę prieš daugelį metų, - Džošas apsidairė, atsiduso ir nurijo karčias seiles susikaupusias gerklėje, tęsė toliau.

- Mes esame Elinojuje, Dievo Nefelino valdose.

Aivaras nusiprunkštė nors ir žinojo, kad tai visiška tiesa.

- Atleisk, Aivarai, aš nesitikėjau, kad laikas mus perkels čia, o ypač, kai keliauju laiku jau šimtąjį kartą. Ir išvis, kaip tai įmanomą? Aš maniau, kad gyvieji nepereina Mirties vartų linijos.

Aivaras susigūžė. Pasiražė ir sutriko. Jo galvon lindo kažkokios neaiškios jėgos. Aivaras staigiai virto žmogaus pavidalu. Džošas nieko nebesuprato. Netrukus už jo nugaros pasirodė penki kariai. Bet tada Džošas žvilgtelėjo žemyn. Tai buvo ne kariai. Tai dvasios. Savo kojomis jos nelietė žemės paviršiaus. Jos atrodė, kaip angelai. Gražių ir gerų veido bruožų. Jokių iškraipymų ar panašiai. Baltai apsirengusios, tačiau Džošo susižavėjimas jomis greit išgaravo, nes penkerios bestovėjusios ir kojomus nelietusios žemės dvasios išsitraukė ietis ir nusitaikė jomis į jį ir Aivarą. Viena iš jų suriaumojo anaiptol ne švelniu balsu, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.

- Esam Elinojaus sargybiniai, Dievo Nefelino pavaldiniai ir mirusių vampyrų širdžių širdies dvasios.

Džošas vėl nurijo seilių gumulą užstrigusį gerklėje. Regis net Aivaras prisibijo jų. Jo vilkolakiška oda ir kailis pašiurpo vos tik jas išvydus. Jis net nusuko akis į samanas, kurios iš pažiūros atrodė minkštos ir šiltos. Tada antroji dvasia prašneko lėčiau ir švelniau.

- Karalius Nefelinas nori jus du matyti.

Džošas nesipriešino ir Nefelino dvasių paragintas žengė žingsnį arčiau jų, nežinodamas ar gerai daro, nes keliauja į nežinomybę.