I give my first love to you✔

2.3:Daugiau niekada

Prieš save matau piktą ir irzlų Niall veidą. Abu tylime. Kad ir labai norėčiau, net jeigu ir žinočiau ką sakyti, nemanau, kad pavyktų. Esu per daug šokiruota, kad kažką sakyčiau

-Kur mano sūnus? Noriu jį pamatyti,- jo balsas šaltas ir keistai tylus, tai jam nebūdinga

-Pas kaimynų vaikus. Visai čia pat. Gretimos durys,- nykščiu parodau į duris ir vėl rankas sukryžiuoju ties krūtine. Vėl nejauki tyla įsivyrauja tarp mūsų. Nuleidžiu akis į žemę ir stebiu savo nušiurusias tapkes. Jos vis dar tos pačios, tos kurias pirkom su Niall po to kai įsigijome šį butą

-Aš pinigus.. Na tuos kuriuos davei kortelėje, na dar prieš tai.. Aš grąžinsiu. Kaip tik dabar ieškausi darbo,- nutraukiau tylą, tačiau akių nepakėliau. Jaučiu jo žvilgsnį nukreiptą į mane ir tiesiog nesugebėjau pažiūrėti į jį. Jaučiuosi kalta dėl mūsų praeities

-Tau nereikia. Aš juos daviau savo sūnui. O visa kita tavo sąžinės reikalas, kur juos panaudosi. Ar Nathan ar sau,- šneka užtikrintai ir visiškai ramiai. Atrodo jam neskauda dėl to kas įvyko tarp mūsų, ar tiksliau nebeskauda?.. Nežinau, negaliu atsakyti

-Mamyte?- mažos rankytės apglėbe vieną mano koją. Pritūpiau ir pakėliau mažylį ant rankų. Nathan veidukas atsidūrė mano kaklo įlinkyje, taip tarsi pasislėpdamas. Pagaliau pažvelgiau į Niall. Dabar jo akyse mačiau skausmą susimaišiusį su džiaugsmu ir dar begale emocijų. Aiškiai galėjau pasakyti jog Niall velniškai ilgisi mažojo Nathan

-Kas šis dėdė, mamyte?- plonas ir kiek išsigandęs mažylio balsas nutraukė tylą. Mintyse jam padėkojau, nes dar kelios sekundės ir nebebūčiau pakėlusi blondino žvilgsnio

-Tai..- suglumau ir nutilau, nežinodama ką sakyti. Ar taip tiesiai šviesiai pasakyti? Nathan, tai tavo tėvas? Jis buvo kalėjime, nes tu buvai netyčiukas ir mums reikėjo pinigų, o tavo tėtė mums jų parūpino? Tikrai ne, mažylis to tiesiog nesuprastų

-Aš tavo tėtė, Nathan,- Niall balsas drebėjo, o akyse spindėjo ašaros. Nusukau žvilgsnį į grindis ir paleidau mano rankose besiblaškantį berniuką. Iš pradžių nedrąsiai žiūrėdamas į Niall ir nesitraukdamas per toli nuo manęs, mažylis nepatikliai stebėjo savo tėvą. Tuomet nieko nelaukdamas puolė jam į glėbį ir garsiai besijuokdamas savo mažytėm rankytėm apkabino Niall kaklą. Po ilgai trukusio apsikabinimo Niall paleido Nathan. Tačiau blondinas vis dar tupėjo prieš Nathan ir jie žvelgė vienas į kitą

-Kul tu buvai?- jis vis dar neištare „r" raidės ir tai tikrai miela. Tačiau visas mielumas pasibaigė kai supratau ką konkrečiai jis paklausė. Mačiau iš Niall veido, kad jis taip pat sutriko. Tikiuosi jog jis sugalvos kažką originalaus ir nepasakis visos tiesos. Nathan dar per mažas tai žinoti

-Aš dirbau mažyli ir neturėjau galimybės pas tave ateiti,- tai gan geras paaiškinimas. Džiaugiuosi, kad Niall susivokė nesakyti tiesos

-Bet dabal tu manęs nepaliksi?- nors ir nemačiau jo akių galiu drąsiai teigti, kad jo akytės spindi. Aip būna visad kai jis ko nors nori. O sutikti tėvelį.. Na jis to nori nuo tada kai išmoko kalbėti

-Daugiau niekada,- Niall nusišypso ir Nathan dar sykį šoka į blondino glėbį.

<...>

-Niall, ar tu pasilikti?- paklausiu po to kai Niall paskaitė jam pasaką prieš miegą

-Tai mano namai, ar aš neturiu teisės čia likti?- jis pasikeitė. Anksčiau buvo švelnesnis ir ne toks grubus. Kaip pastebiu dabar jis gražiai elgiasi tik su mūsų sūnum

-Na.. Tuomet mes išsikraustysim, tik duok šiek tiek laiko,- sutrinku. Tačiau netrukus atsakau ir pamatau kaip jis papurto savo galvą

-Ne. Mano sūnus gyvens su manim.

1