I give my first love to you✔

Part 22:Nes myliu tave

Gruodžio 24 diena.

Keista būti laimingai, sedėti prie Kūčių stalo ir šypsotis. Žinoti, kad viskas gerai, jausti mylimo žmogaus ranką ant savo apnuogintos kojos ir bandyti vaidinti ramią prieš itin akylus tėvų veidus. Niall ranka raminamai spustelėjo šlaunį bandydamas priversti mane atsipalaiduoti. Tai padaryti švelniai tariant yra neįmanoma, kai žinai, kad šiek, kad ir kaip trumpai besitesiantys santykiai yra pasmerkti žinant mano mamą ir tai kaip ji reaguotų į mano santykius su pagal ją mano „broliu"

-Klausykit, aš... Mes norim pranešt.. Pasakyt..- pirmą kartą mačiau Niall tokį susijaudinusį. Jam tai nauja žinau, jis stengiasi iš paskutiniųjų ir žinau tai jog jis viską nori pasakyti dabar, jis nebenori slėpti. Tačiau šį kart aš esu daug mažiau visam tam pasiruošus negu jis

-Taip, Niall, klausom tavęs?- mama kiek per daug įtariai nužvelgė blondiną, o tada ir mane. Pasimuisčiau kedėja kelis sykius greit sumirksėdama

-Mes su Tay kartu.. Ta prasme.. Mes pora.. Ir norėjom, kad jūs tai žinotumėt,- jis šnekėjo su didelėm paužėm, giliai kvėpuodamas ir gan dažnai perbraukdamas rankas per plaukus. Nuleidus žvilgsnį nuo Niall ir įsistebeilijus į mamą pasidarė kiek baugoka. Ji žiūri į mane, nieko gera nežadančiu žvilgsniu, dešine ranka itin stipriai spaudžia. Jos ranka ima baltuoti, tuomet ji ją atgniaužia ir vėl viskas iš naujo

-Aš.. Kaip tu galėjai..- jos žodžiai išsiveržia iš jos burnos ir drėbesi į mane

-Mama, nepagalvok nieko bl...

-Neaiškink ką man galvoti, tu tokia. Aš negaliu patikėti..- ją apima įsiūtis kai tuo tarpu aš papuolu į panikos sūkury

-Nusiramink. Juk jie nedaro nieko blogo, tai meilė. Juk ir tu buvai paauglė ir tu mylėjai. Leisk ir jiems pabandyti,- švelnūs Niall tėčio žodžiai nustebina mane. Žmogus kuris atrodo visad griežtas, susiraukęs ir nepatenkintas viskuo kas yra aplink nesiderina su jo žodžiais kurie yra sakomi dabar

-Juk tai nenormalu.. Dieve, dink iš čia. Nenoriu tavęs matyti,- žodžiai smoge man į krūtinę su milžiniška jėga. Ir visgi. Aš dinkstu. Akys pradeda ašaroti, bėgu į savo kambary. Stipriai trenkiu durimis ir griūnu į lovą. Tačiau nepraėjus nei kelioms sekundėm durys ir vėl prasivere

-Prašau palikit mane,- nekenčiu savo balso. Man verkiant jis pastoviai lūžinėja ir atrodo yg girgždėtų

-Negaliu,- tai blondinas. Žinau tai, nes tik jo balsas skamba taip raminamai. Tik jis vienintelis ir yra man tas vienintelis

-Negaliu, nes myliu tave,- šie žodžiai taip pat paveike mane. Tik į gerąją pusę. Aš atsipalaiduoju ir su galinga energija pašoku ir tiesiogine to žodžio prasme krentu į jo glėbį.

<...>

Dabar kažkur gerokai po vidurnakčio. Aš guliu Niall glėbyje, galvą padėjusi ant jo krūtinės. Blondino pirštai įsivėlę į mano plaukus švelniai juos vele. Pro langą aiškiai matosi mėnulis ir gausybė žvaigždžių.Vaizdas ir žmogus gulintis šalia tiesiog užburia mane. Dinksta viskas aplink, problemos išnyksta tarsi jų ir nebūtų buvę

-Kaip manai ji manęs nekenčia?- susiraukiu prisiminus mamos veido išraišką po Niall taip tariamo „prisipažinimo"

-Ne. Juk ji tavo mama. Ji pyksta, tačiau pamatysi atsileis. Tu jos dukra, ji tave myli. Suprask, tokia naujiena kiekvieną išvestų iš pusiausvyros

-Galbūt,- ir tai vieninteliai žodžiai kuriuos pavyksta ištarti. Nes daugiau žodžių ir nereikia... Mums kalbėti nereikia, nes už mus kalba tyla.

Y>E7