Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

31. Kiauliasodžio kova

Haris gulėjo ir laukė. ,,Ko Liuteris delsia?" – svarstė jis. Šalimais gulėjo Drakas ir Redvudas nesiliovė jo kankinti:

-Crucio! Crucio! Crucio! , - leido nukryžiavimo užkeikimą vėl ir vėl, o Drakas raitėsi iš skausmo ir klykė nesavu balsu. Kiek tolėliau, Haris matė kaip pakirsta nukrito Merė, o Niurzga išsišiepęs pergalingu žingsniu roglino jų link, kur Liuteris stovėjo nutaikęs lazdelę į Harį ir žvelgė su pasididžiavimu. Haris po truputį bandė stotis, tačiau klastuolis kerais vėl parbloškė ant žemės. ,,Baigta' – pasidavė Haris. Visgi klastuolis jį nugalėjo, o pergalė atrodė jau buvo arti. Jei tik būtų iškart susitvarkęs su Liuteriu dabar viskas būtų kitaip.

-Kas yra, Poteri? – juokėsi Satanas, - ko nesipriešini? Haris nieko neatsakė. Nenorėjo su juo kalbėti.

-Crucio, - užkeikė jį varžovas ir Hario kūnas įsitempė. Rodėsi kaulai lūžta, kraujas stigsta, o jis nieko negali padaryti.

-Liuteri, užbaikim šitą ir einam, kol kas nepamatė, - pasakė Redvudas, atsitraukdamas nuo Drako, kuris gulėjo nerodydamas gyvybės ženklų.

-Gerai sakai, užteks čia juos kankinti, - ir vėl iškėlė lazdelę, pasiruošęs ištarti paskutinį burtažodį. – Pasiruošk, Poteri, šįkart tavo mama tavęs neapsaugos nuo Avada Kedavra kerų, - kalbėjo Liuteris, o Haris užsimerkė.

Hermiona po truputėlį atsistojo. Ji vos laikėi ant kojų. Ji visa drebėjo. Nesitikėjo, kad šitaip pakryps jos kova. Redvudas neatrodė toks stiprus. Pakėlė nuo žemės savo burtų lazdelę ir pažvelgė aplinkui. Pamatė Ronį, gulintį gana toli nuo jų. Jis po truputį judėjo. Kitoje pusėje gulėjo Merė. Tada ji pažiūrėjo už savęs ir pamatė, kad prie augančių eglių trys klastuoliai stovi prie kažko. Mergina nematė ką jie apsuko, tačiau netoli jų gulėjo Drakas. Vadinasi, tada jie žiūri į Harį. Merginos siaubui Liuteris iškėlė lazdelę ir užrėkė:

-Avada Kedav..., - jo lazdelės gale pasirodė žalia šviesa ir Hermiona nebedelsė:

-Oppugno, - ir nutaikiusi lazdelę į šalimais gulinčius akmenis nusiuntė juos klastuolių link. Akmenys pakilo ir vis įgaudami didesnį greitį skriejo jų link. Pirmasis pataikė Liuteriui į kuprą ir smūgis nubloškė jį pirmyn. Antras akmuo kirto Nirzgai į galvą ir jis nukrito ir nebeatsikėlė. Deja, trečias akmuo praskriejo pro Redvudą ir jo nekliudė. Abu atsisuko:

-Šlykšti, purvakrauje! – suriko Liuteris ir iškėlė lazdelę, tačiau pasinaudojęs padėtimi Haris spyrė jam į blauzdą. Redvudas paleido kerus į Hermioną, tačiau mergina juos atmušė. Liuteris greit paleido kerus į beveik atsistojusį Harį ir jis vėl parkrito. Dabar abu klastuoliai puolė Hermuioną, kuri atmušinėjo kerus. Tačiau jie buvo dviese ir ji negalėjo apsiginti, o užpulti jie nesuteikė progos, nuolat laidė žaibus.

-Stupify, - sustingdė Redvudą ji, tačiau nespėjo apsiginti nuo kito varžovo.

-Expeliarmus, - šūktelėjo Liuteris ir merginos lazdelė nulėkė tolyn. Mergina liko beginklė. Liuteris priėjo arčiau ir išsišiepė:

-Atsisveikink su gyvenimu, purvakrauje, - ir pakėlė lazdelę.

Haris atsistojo ir pamatė, kad Hermiona bėdoje. Jis bėgte pasileido jų link, kiek jėgos tik leido. Jis matė, kad pribėgti nespės, o Liuteris jau iškėlęs lazdelę:

-Sectumsempra! Sectumsempra! - beviltiškai mojuodamas lazdele ištarė Haris ir jam pavyko. Dvigubi Sectumsempra kerai kirto Liuteriui į nugarą ir kaip mat kerai perėžė jjo nugarą. Iš atsiradusių žaizdų pasipylė kraujas ir klastuolis nuvirto. Pribėgęs Haris pakėlė Hermioną.