Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

30. Pasala Kiauliasodyje

Drakas sėdėjo Klastunyno bendrajame kambaryje. Klastuoliai po truputėlį rinkosi iš miegamųjų, todėl kambaryje šurmulys vis didėjo. Drakas mėgo atsikelti anksčiau ir pabūti vienas. Per atostogas buvo pasilikęs Hogvartse, todėl jam patiko, kai niekas jam netrukdydavo ir jis galėdavo pabūti vienas. Ramybės jam nedavė jo tėvai. Po pabėgimo jie nė karto su juo nesusiekė. Jis nebuvo tikras ar nori gauti iš jų kokią nors žinią ir bijojo jų reakcijos kai sužinos, kad susidėjo su Hariu Poteriu, kurio jis pats tiek laiko nekentė ir skundėsi jiems tuo.Visgi jis tikėjosi, kad nors kalėdų proga atsiųs nors kokį atviruką, kad ir anoniminį. Žinoma, jie nenorėjo būti susekti. Pašto pelėdos pasiklysta ir laišką galėjo perskaityti kas nors kitas.

Į kambarį įžengė keletas klastuolių, kurių kuo toliau tuo labiau Drakas nekentė. Tai Liuteris, Bleizas, Niurzga bei Redvudas. Jie pamatė Draką sėdintį ant sofos ir prisijungė prie jo.

-Ką mąstai, Smirdžiau? – paklausė Liuteris, atsisėsdamas. Drakas tik murmtelėjo kažką.

-Vyksi šiandien į Kiauliasodį? – paklausė Zabinis. Drakas nenorėjo niekur vykti, todėl sugūžčiojo pečiais. Jis nenorėjo su jais kalbėtis. Jis jau žinojo kur pakryps pokalbis. Ir tikrai, po valandėlės Liuteris pradėjo jų mėgstamą temą:

-Poteris, - suvapėjo jis, - kaip norėčiau jį pamokyti, - Niurzga su Zabiniu jam pritarė.

-Ir Vizlį, - pridūrė Bleizas, dar nepamiršęs pralaimėjimo jam.

-Kad vėl tau iškarštų kailį? – pasišaipė Liuteris. Jis dažnai erzindavo jį dėl jo pralaimėjimo. Zabinis supyko:

-Ką tas mulkis padarys? Laimėjo prieš mane tik dėl sėkmės ir dėl to, kad neleido naudoti nedovanotinų kerų. Pora nukryžiavimo užkeikimų būtų jį palaužę, - perkreiptu veidu rėžė jis. Liuteris ramiai jam atsakė:

-Galim šiandien su jais pažaisti Kiauliasodyje, - pasiūlė. Drakas sukluso. Negi jie ruošiasi užpulti Poterį?

Liuteris atsisuko į Draką:

-Ką manai? Gal atėjo laikas juos pamokyti?

Drakas negalėjo atsisakyti jeigu norėjo išlaikyti jo pasitikėjimą.

-Žinoma, Liuteri. Tegu nemano, kad jis čia kiečiausias.

-Tvarka, - apsidžiaugė Liuteris, - Šiandien Kiauliasodyje bus įdomu, - ir visi kartu nusijuokė.

***

Haris stovėjo prieš Merę. Severas ir toliau liepė jiems treniruotis legilimantijos. Poros liko tos pačios, kad niekas nežinotų kitų paslapčių. Haris kaip buvo žadėjęs Merei niekam nieko nesakė.nors jam būtų įdomu pažiūrėti Ronio reakciją sužinojus, tačiau pati Merė turi pasakyti.

-Leisiu tau vėl pradėti, - pasakė jis merginai, kuri jau buvo iškėlusi lazdelę.

-Legilimens, - ištarė burtažodį ji ir Haris nespėjo sureguoti, kaip jai atvėrė savo sąmonę. Jis stovi Dumbldoro kabinete, katik nugalėjus Voldemortą. Šalia stovi Ronis su Hermiona, o Dumbldoras iš savo portreto šypsosi jam.

-Lazdelę padėsiu ten, iš kur ji buvo paimta. Kai aš mirsiu, ji neteks savo galios, taip? – paklausė direktoriaus, o jis linktelėjo. Scena pasikeitė ir dabar jis su Hermiona stovi prie Temzės upės, Londone. Jis išsitraukia Prisikėlimo akmenį ir išmeta jį į upę. Staiga jis grįžta į klasę.

-Man pavyko, - nudžiugo mergina, o Haris tankiai alsavo. ,,Kodėl ji pasirinko būtent šiuos atsiminimus?" – svarstė Haris. Gal atsitiktinumas. Jis pagyrė draugę ir mostelėjo lazdele. Lengvai pralaužė Merės sąmonę saugančius barjerus ir nusikėle į laikus kai Merė jau mokėsi mokykloje. Ji galėjo būti kokiam penktam ar šeštam kurse. Mokiniai apspitę ją šaukia, kad ji žudiko anūkė, kad ji neverta gyventi. Mergina atsiklaupusi verkia, tačiau mokiniams tai nerūpėjo. Haris nenorėjo to matyti, todėl nutraukė burtus. Merė nieko nesakė. Staiga pasigirdo Ronio šauksmas: