Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

17. Sneipo pamoka

Severas sėdėjo savo kabinete ir žvelgė į sniego apgaubtą Hogvartso kiemą, kuriame dūko mokiniai, daugiausia pirmakursiai. Jie laidėsi sniego gniūžtėmis ir žaidė karą. Gabesni, vyresnių kursų mokiniai užbūrė teritoriją aplink savo komandą ir atlekiančios gniūžtės tarsi atsitrenkdavo į nematomą sieną. Mažesnieji dėl to pykdavo, tačiau nieko padaryti negalėjo. Štai, pro šalį eina Haris su Roniu, bei pasveikusia Įkyrele. Jie šnekučiuojasi. Direktorius mintimis grįžo į savo laikus, kai mokėsi Hogvartse. Jis pagalvodavo, jei taip anksti nebūtų pasirinkęs tapti Mirties Valgytoju gal ir jis būtų turėjęs draugų. Tikrų draugų, su kuriais galėjo kalbėtis jo amžiui tinkamomis temomis, kaip kvidičas ar mergaitės ir panašiai, o ne apie Tamsos Valdovą ir siekimą prisidėti prie jo. Visos jų kalbos tebuvo apie tai. Anuomet jam tai patikdavo, tačiau dabar grįžęs atgal elgtusį kitaip. Jei ne jo pasirinktas kelias, gal Lilė būtų pasirinkusi jį, o ne Džeimsą Poterį. Sneipą nupurtė drebulys. Po šitiek laiko jis negalėjo atleisti jam už tai, kad nuolat kibdavo prieš jį, tačiau labiausiai nekentė dėl to, kad jis nuviliojo Lilę nuo jo.

Kažkas pabeldė į duris ir tarpduryje šmestelėjo Sirijaus galva:

-Galima? - įėjęs paklausė. Sneipas linktelėjo ir nusisuko nuo lango:

-Kokiais reikalais, Blekai?

Sirijus prisėdęs iš po švarko išsitraukė džino butelį.

-Išlenksim taurelę? - pasiūlė. Sneipas sutiko ir Sirijus išbūrė taureles ir įpylė. Abu išgerė.

-Kaip jautiesi grįžęs i Hogvartsą, Blekai? – išgėrus Sneipas tapo draugiškesnis. Sirijus, regis, pajuto jo draugiškumą ir nusijuokė:

-Puikiai, Severai. Ačiū tau, kad priėmei. – Direktorius vyptelėjo ir įpylė dar po vieną. Abu buvo išgėrę jau po kelias taureles, kai pasigirdo beldimas į duris. Sirijus atėjo ir atidarė duris:

-O, laba diena, profesore Smith. Užeikit. – Adelė lėtai įžengė į kabinetą ir jos akys pakrypo prie pustusčio butelio.

-Ir jūs norit, Adele? – paklausė Sirijus. Adelė papurtė galvą:

-Ne, dėkui. Matau švenčiat. Atleiskit, direktoriau, gal užeisiu vėliau, - jau norėjo išeiti, tačiau Sneipas paklausė:

-Kokiu reikalu, profesore?

- Norėjau pasiprašyti jūsų keletai dienų iššleidžiama iš darbo, - paprašė, - matote, mano mama serga ir atrodo gana sunkiai. Norėčiau vykti jos aplankyti, tik kelioms dienoms, žinoma, jei leidžiate.

Sneipas ištraukė pergamento lapą ir padavė profesorei:

-Parašykite prašymą ir paduokite profesorei Makgonagal.- Profesorė nudžiugo ir padėkojusi išėjo. Išėjusi koridoriuje nusišypsojo ir jos šypsena reiškė, kad jai pavyko apgaulė. Sneipas palaukė keletą minučių, o po to tarė:

-Ji meluoja.

-Manai, ji turi kitokių reikalų? - palausė Sirijus. Sneipas linktelėjo:

-Žinoma. Aš pastebėjau tai. Matai, Blekai, aš išmanau legilimantiją gana neblogai. Tokius paprastus melus pamatau iškart ir nesinaudojant lazdele. Norėjau pažiūrėti daugiau, bet ji užvėrusi sąmonę, todėl be lazdelės nebūtų pavykę, o aš bučiau išsidavęs.

Sirijus susimąstė, tačiau nieko blogo nepagalvojo:

-Gal kitokiais reikalai, didelio čia daikto, - tačiau Sneipas papurtė galvą:

-Gal ir tavo tiesa, tačiau man regis ji kažką slepia. – Severo žodžius pertraukė Albo Dumbldoro balsas. Pasirodo, buvęs direktorius klausėsi jų: