Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

16. Sugrįžimas

Haris užsidėjo akinius ir apsidairė. Ronio nebuvo. Atsistojęs pavaikščiojo po miegamajį. Jo nė ženklo. Nulipo į bendrąjį kambarį, tačiau ir čia nieko nerado. ,,Tai kur jis? – garsiai ištarė Haris. Užlipęs į miegamąjį Haris pasiėmė Plėšiko planą ir ištarė ,,Aš pasirengęs krėsti eibę" ir plane po trupytėlį ėmė rastis Hogvartso planas. Haris atidžiai peržvelgė planą, tačiau jame niekas nejudėjo, vadinasi visi miega. Ronio vardo Haris nematė. Gretai apsirengė ir išėjo iš Grifų Gūžtos kambario. Nutarė eiti pas Sirijų. Tegul pažadina mokytojus ir paskelbia paiešką ar ką. Pilyje buvo tyku, ramu ir tamsu. ,,Lumos" – pasišvietė kelią jis. Nusileidęs į antrąjį aukštą, kur buvo mokytojų miegamieji, Haris pasuko Sirijaus link. Priėjęs pasibeldė, tačiau nieko. Haris žinojo, kad Sirijus kietai miega. Pabeldė garsiau. Aidu jo beldimas skambėjo garsiai ir garsas pasklido po visa koridoriu. Po keletos minučių beldimo atsidarė durys ir tarpduryje pasirodė Sirijus.

-Hari, kas atsitiko? – įtarė kažką negero krikštatėvis.

-Ronis dingo, - pasakė Haris ir Sirijus įleido jį vidun. Sirijaus kambarys atrodė netvarkingai. Ant stalo mėtėsi įvairios knygos, daugiausiai medžiaga skirta pamokoms. Sirijus atsisėdo. Šalia prisėdo Haris ir papasakojo, kad atsibudęs nerado Ronio, kad tikrino Plėšiko plane, tačiau jis jo neparodė.

-Vadinasi arba jo nėra Hogvartse, arba jis tarkim Kambaryje Iki Pareikalavimo, - paaiškino Sirijus kodėl planas nerodo Ronio. – Pabūk čia, einu pas Severą. Tegu jis sprendžia ką toliau darysime.

Sirijus atsistojo ir išėjo, o Haris liko vienas. Apsidairė po kambarį. Nuo stalo paėmė nuotrauką. Joje buvo jo tėvai, Sirijus bei Trumpulis su Lubinu. Visi dar mokėsi Hogvartse. Jo tėvai šypsosi ir moja. Sirijus rodo ragus virš Trumpulio galvos, o Lubinas žiūri tiesiai. Atrodė suvargęs. Turbūt nuotrauka daryta artėjant pilnačiai.

Atsidarė kambario durys ir į vidų įėjo Sirijus, Sneipas ir profesorė Makgonagal. Sneipas kreipėsi į Harį:

-Poteri, ar Vizlis pastaruoju meu nesielgė keistai?

-Ne, direktoriau, - atsakė Haris.

-Vakare neminėjo, kad turi kokių planų už Hogvartso ribų?

-Ne, sere. Nieko nesakė.

Sneipas nutilo. Profesorė Makgonagal stovėjusi šalia Sneipo pasiūlė kreiptis į Ministeriją:

-Reikia pranešti apie dingimą. – tačiau Sneipas papurtė galvą:

-Ne, Minerva, kolkas nereikia. Patys ieškokime. Eime į holą, ten nutarsim kur pradėti.

Ir visi išėjo paskui direktorių. Atėję prie durų sustojo ir Sneipas jau norėjo kažką sakyti, tačiau pasigirdo balsai. Jie sklido iš koridoriaus dešinėje. Grupelė nusekė balsų link. Pasukę už kampo pamatė Ronį besibučiuojantį su Mere.

-Vizli! – suriko Sneipas, ir Ronis atšoko nuo merginos. Abu atrodė susigėdę, kad buvo taip užklupti. Sirijus krizeno, tačiau tiek Sneipui, tiek profesorei Makgonagal nebuvo juokinga:

-Pasiaiškink, Vizli, - paprašė direktorius, - ką tokiu metu veiki ne savo miegamajame?

Ronis sumišęs pralemeno:

-Argi neaišku? – ir nusijuokė.

-Nesivaipyk, Vizli. Privertei mus jaudintis ir tavęs ieškoti. Pažeidei tasyklę, kuri sako, kad naktimis draudžiama būti ne savo koledžo kambaryje. Už tai iš kiekvieno atimu po trisdešimt taškų ir skyriu du mėnesius arešto.

Ronis norėjo ginčytis, tačiau pirma įsiterpė profesorė Makgonagal:

-Severai, aštuntą kasdien, ponaitis Vizlis atlikinėja areštą pas mane, tad pas jus ateis kitu laiku, jei galima.

Sneipas atsisuko į Ronį:

-Prisidirbai jau būdamas prisidirbęs. Na na na, - Ronis susigūžė, o direktorius tęsė: - vadinasi taip. Atlikęs areštą pas profesorę Makgonagal, ateini pas mane. Beto, turbūt reiks pranešti tavo tėvams, kad daraisi nevaldomas. O jūs, panele Adams ateinate aštuntą. O dabar visi marš į lovas.

Ronis, dar norėjo ginčytis, tačiau Sneipas pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad vaikinas kaip mat atsisakė tokios minties.

Haris, Merė ir Ronis nuskubėjo į bendrąjį kambarį. Kai buvo prie jo Ronis sustabdė draugą:

-Hari, būk geras niekam nesakyk, kad matei mus su Mere. Tegu tai pabūna kolkas paslaptyje.- Haris sutiko ir visi trys nuėjo miegoti.

***

Rytas išaušo aqpniukęs. Buvo gruodžio pradžia, šeštadienis ir iš ryto iš dangaus ėmė kristi snaigės. Iš pradžių lėtai, tačiau kuo toliau pradėjo snigti gausiau, kol pusryčių metu įsisnigo kaip reikiant. Haris su Roniu sėdėjo prie pusryčių stalo. Prie jų priėjusi Džinė pasakė nauujieną:

-Žinot, kad šiandien vakare paleidžia Hermioną? – abu vaikinai papurtė galvas. Po to, kai Ronis išsiplepėjo apie jos tėvus Haris nematė draugės nė karto. Kiek jis beidavo madam Pomfri neįleisdavo, pasiteisndama, tuo, kad Hermiona nieko nenori matyti. Haris sugalvojo vieną dalykėlį, kuris turėtų pradžiuginti ją. Jis atsistojo ir kreipėsi į grifiukus:

-Sveiki, draugai. Noriu kai ką pasakyti, - Haris matė kaip sukluso Grifų Gūžtos stalas ir visi jo klausėsi, - šiandien grįžta Hermiona. Kaip daugelis žinote, Mirties Valgytojai nužudė jos tėvus. Todėl noriu šiek tiek ją pralinksminti, žinoma, kiek galima tokioje situacijoje. Todėl noriu jūsų paparašyti, kad padėtumėte man surengti joks grįžtuvių vakarėlį, kuris vyks šiandien vakare.

Grifiukai paplojo ir pritariamai suūžė.

-O vakarėlis skirtas tik Grifų Gūžtos nariams, - pasigirdo Lunos balsas už Hario. Haris jau norėjo atsakyti, bet jį pralenkė Nevilis:

-Žinoma gali ateiti, Luna, - ir nusišypsojo, bet pamatęs, kad daugelis į jį spokso, kai kurie su supratinga šypsenėle Nevilis nuraudo ir atsisėdo. Drakas taip pat nugirdęs Hario kalbą prisijungė prie jų ir visi visą dieną puošė bendrąjį Grifų Gūžtos kambarį. Džinė su Luna bei Mere ant sienos pakabino plakatą, kuriame įvairiaspalvėmis raidėmis parašyta ,,SVEIKA SUGRĮŽUS, HERMIONA". Ronis su keleta merginų pripūtė balionus. Haris su Draku buvo išsliūkinę į virtuvę ir parnešė daugybę skanėstų. Kažkas parūpino muzikos.

Vakarop visi laukė. Džinė sakė, kad ją paleis maždaug aštuntą valandą. Dabar laikrodis rodė be penkių aštuonias ir Haris labai jaudinosi. Jis tikėjosi, kad merginai patiks. Ronis sėdėjo fotelyje ir vis žvilgsniais susitkdavo su Mere.

Atsidarė durys ir įžengė Hermiona. Pamačiusi visus grifiukus sustojo lyg įbesta.

-SVEIKA SUGRĮŽUS, HERMIONA!!! - sušuko choru visi ir Hermiona apstulbo:

-Oj, ačiū, - ji nerado žodžių apsakyti ką jaučia.

-Dėkok, Hariui, - tarė Džinė, - jis viską suorganizavo. – Haris stovėjo kiek tolėliau. Hermiona pribėgusi jį apkabino. Haris atsakė tuo pačiu, tačiau nenorėjo, kad apsikabinimas užsitęstų ir visi pagalvotų ir suprastų apie tikruosius jo jausmus jai jis ją paleido ir pasakė:

-Prisidėjo visi. Mes visi tavęs labai pasiilgom.

-Beto, mes netekome daugybės taškų, reikia, kad pasistengtum atgauti, - pridėjo savo Ronis juokaudamas, bet Džinė ne juokais vožė delnu jam per kaktą.

Vakarėlis įsisiubavo. Kažkas gavo pasukų punčo bei kitokių alkoholinių gėrimų ir mokiniai kuo toliau tuo labiau siautė. Haris sėdėjo su Hermiona savo pamėgtuose krėsluose ir kalbėjosi. Hermiona išsipasakojo jam, kad jau po truputį pradeda susitaikyti su mintimi, kad jos tėvai mirė. Haris puikiai ją suprato, todėl apkabino ir pasakė, kad visada bus šalia. Mergina nusišypsojo. Ji paėmė jį už rankos ir kurį laiką jie sėdėjo susikibę rankomis ir stebėjo šėlstančius mokinius: Ronis šoko su Mere, Drakas plepėjo su Parvate. Nevilis sėdėjo su Luna, kuri jam kažką pasakojo.

Vakarėlis turbūt būtų vykęs per naktį, tačiau atskubėjusiprofesorė Makgonagal visus nuvarė miegot, pagrasinusi, kad skirs areštą visamkoledžui.