Nanny // z.m. ✓

-7-

"Kur aš esu?" susiraukusi sumurmėjau ir peržvelgiau skirtingu juodų ir mėlynų atspalvių kambarį.

"Pas mane." išgirdau Pono Malik balsą ir pasukau galvą į tą puse kur jis stovėjo.

"Kodėl?" susiraukiau ir pakėlusi kaldrą pažvelgiau ką vilkių, nes tai tikrai ne tą suknelę su, kuria išėjau iš namų. "Ir kodėl aš su tavo marškiniais? Tik nesakyk, kad mes..." pažvelgiau į jį išpūstomis.

"O taip, mes tikrai tai darėm." jis išsišiepė ir nužingsniavo prie spintos. "Tarp kitko tu didelė rėksnė, aš maniau, kad visus pakelsi." jis pasakė ir aš visa nuraudau.

"Ne." papurčiau galvą. "Pasakyk, kad tu meluoji." paprašiau.

"Kodėl?" jis pažvelgė į mane per petį. "Bijai, kad tavo vaikinas sužinos ir tave paliks?" aš kažką girdėjau jo balsę, bet nežinau kas tai buvo.

"Aš neturiu vaikino." pasakiau ir atsiguliau akis uždengdama rankomis. "Aš tiesiog..."

"Kas tiesiog?" jis paklausė. "Gėda pripažinti, kad permiegojai su savo bosu?"

"Tai viena iš mano taisyklių, nemiegoti su bosu, o ką šnekėti apie vienos nakties nuotykį su bosu." sumurmėjau. "Tai tiesiog.... ne aš."

"Mes miegojom vienoje lovoje, bet to nedarėm." jis pasakė ir aš pažvelgiau į jį. "Aš pamelavau, norėjau pažiūrėti kaip tu reaguosi." jis šyptelėjo.

"Tai tu mane tik tikrinai?" paklausiau ir atsisėdau. "Mano galvą." sumurmėjau.

"Taip." jis priėjo prie manęs su stiklinę ir dvejomis tabletėmis. "Aš tai pasakysiu tik karta, tad neklausk ar tau pasigirdo, kad išgirstum mane pakartojant." jis prisimerkė ir aš linktelėjau išgerdama tabletes.

"Gerai." linktelėjau.

"Gerai." jis gyliai įkvėpė. "Man sunkų tai pripažinti." jis pažvelgė į mane. "Vakar smagiai praleidau laiką." aš pakėliau antakį, o jis pavartė akis. "Vakar buvo tarsi įkvėpimas gryno oro."

"Tu padėjai mano vaikams, nesiekdama mano dėmesio. O vakare su tavimi praleidau linksmai laiką, kuris neužsibaigė naktimi lovoje." aš nusijuokiau. "Nu ne tą prasme." jis pasikasė pakaušį. "Dažniausiai aš prisigeriu ir visos tos kurios būna su manimi pasinaudoja tą progą, kad permiegoti su manimi, bet tu to nedariai ir tai buvo kaip įkvėpimas gryno oro."

"Aš viena, kuri atsispiria tavo turtams, huh?" pajuokaudama paklausiau ir jis susiraukė.

"Tiesa pasakius, taip." man net žandikaulis atvipo. "Todėl norėjau paklausti ar norėtum būti mano draugė?"

"Ačiū Dievui, kad draugė." pasakiau jau tikėdamasi kažko kito. "Nes nenorėčiau būti viena iš tų, kurios susitikinėja su savo bosais."

"Tai?" jis pavartė akis.

"Draugė galiu būti." nusišypsojau ir jis atsipūtė.

"Ačiū." jis pasakė ir aš sukikenau.

"Nėra už ką." trinktelėjau jam per petį ir jis nusišypsojo. "O kur mano suknelė? Bosas sakė, kad šiandien turėsiu laisvą diena, todėl norėčiau grįžti namo."

"Bosas sakė." jis pavartė akis ir nusijuokė. "Vakar kai grįžom tu apsivėmei tiesiai ant savo suknelės."

"Ne." išpūčiau akis.

"Būtum mačius tą vaizdą." jis nusijuokė ir aš delnais užsidengiau savo veidą.

"Labas rytas." pasisveikinau įėjusi į virtuvę.

"Labas rytas." nusišypsojo Ponia Roza. Ji pažvelgė į mane tarsi kažką žinotu.

"Sveika." pasisveikino Selma. "Smagia naktį turėjai?" pakilnojo ir aš susiraukiau.

"Ką?" paklausiau nesupratusi ir ji parodė į mano rūbus. "A." nusijuokiau. Zayn man davė apsirengti jo pilkas sportines kelnes ir juodą didele maikę. "Mes ne, ne darėm to." pasakiau.

"Nereikia gerai?" pavartė akis Rita.

"Bet mes to nedarėm." susiraukus pasakiau.

"Ko ne darėm?" paklausė į virtuve įėjęs Zayn.

"Ji mano, kad mes naktį..." nutęsiau ir jis pavartė akis.

"Aš ne karta sakiau, kad nemiegu su savo darbuotojais." pasakė Zayn pavartes akis. "Labas rytas Roza."

"Labas rytas." ji jam nusišypsojo.

"Kur Bruno?" jis paklausė atsidaręs šaldytuvą.

"Štiš." ji su mentele trenkė Zayn per pirštus ir uždarė šaldytuvą. "Bruno yra garaže."

"Gerai." jis jai nusišypsojo ir atsisuko. "Einam drauge." jis priėjo prie manęs ir apglėbęs per pečius pradėjo vestis iš virtuvės.

"Drauge." prunkštelėjo Rita. "Greičiau kalė." ir Zayn sustingo.