10 reasons not to die [BAIGTA]

Day 10 - You

Kitą rytą Louis nebuvo mokykloje.

Aš nemeluosiu ir nesakysiu, kad nesijaučiu liūdnai, jog jo čia nėra. Aš norėjau pamatyti jį ir išsiaiškinti ką jis suplanavo šiandienai. Viskas ką jis darė dėl manęs vertė mane jaustis labai laiminga. Aš turiu pripažinti, kad tai niekada nebūtų nutikę jei jis nebūtų radęs manęs ant tos kalvos daugiau negu prieš savaitę.

Ką aš tikrai žinau, tai, kad aš pasiilgsiu mėtymosi kiaušiniais su juo, jo dėdes kepyklėlėje, nes jau esu priimta į Brown Universitetą su pilna stipendija, o dar svarbiau, tiesiog pasiilgsiu buvimo su Louis.

Drebulys perėjo mano nugara, kai aš nervingai nusikosėjau.
Negi aš ką tik pasakiau turėdama omenyje, kad man patinka Louis?

NE, aš turiu tai pasilaikyti sau. Man negali patikti Louis. Jis tiesiog nori išgelbėti mano gyvybę, nes jaučiasi blogai dėl to. Man jis nepatinka, ir niekada nepatiks. Bet aš negalėjau susikoncentruoti ties savimi, praleisdama mokykloje dieną viena ir aš tikrai norėjau, kad jis čia būtų.

Po mokyklos, išeinant aš pamačiau vaikiną kuris visada būna šalia Louis, Mason. Aš visada matau juos kartu, ar pasisveikinant mokykloje. Nusprendžiau, kad Mason gali būti tas tikrasis Louis draugas. Todėl jis turėtų žinoti kur Louis šiandien.

Mason paliko ir vėl savo Porsche Carrera, garsiai besijuokdamas iš vaikino kuris buvo šalia jo ir kažką sakė. Aš įkvėpiau į save oro, artėjant prie Mason. Jis nematė manęs kol aš neatsistojau šalia jo.

Jis nuleido galvą ir pažiūrėjo į mane savo rudomis akimis. "Ar aš galiu kuo nors tau padėti?" Jis paklausė. Jo balso tonas nebuvo šaltas ar pasišaipantis, koks manau turėjo būti. Jo tonas buvo iš tiesų draugiškas.

Aš jaučiausi šiek tiek nepatogiai dėl kitų vaikinų akių į mane. Mason suprato tai ir jis paprašė draugų palikti mus, ir jie nuėjo, tad likau tik jis ir Aš.

Mason atsistojo prieš mane, jis pakėlė antakius prieš man pasakant. Dar sušlapinau savo lūpas prieš tai. "Ar tu žinai kur Louis šiandien?"

Mason spoksojo į mane abejingai, kai jo akys skenavo mano veidą. Jis žiūrėjo į mane įdėmiai, bandydamas suprasti kas aš esu. "Kas tu?"

Nusikosėjau. Aš nemaniau, kad gausiu tokį klausimą. Maniau, kad Louis jam pasakė apie mane. Manau jis tik nori žinoti kas aš ir kodėl noriu sužinoti apie Louis. "Remy. Aš tiesiog Louis draugė."

Mason akys tapo vėl švelniomis, turbūt jis jau suprato kas aš. "Tu Remy? Remy Williams?"

Lėtai linktelėjau. "Tai aš."

Mason lūpos sujudėjo, kai jis jas apsilaižė. Netikėtai, jo lūpos pradėjo judėti, bet nebuvo jokio garso. Aš įdėmiai žiūrėjau į jas, bandydama suprasti ką jis murma. Supratau tik tiek, kad jis taria kažkokius skaičius. Jo lūpos sustojo, kai jis sumurmėjo dešimt.

"Dešimta diena." Jis pasakė sau, pagaliau pažiūrėdamas į mane vėl. "Šiandien dešimta diena."

Louis pasakė Mason apie mūsų susitarimą? Na, aš šokiruota. Na, bet jie geriausi draugai. Aš maniau, kad tai susitarimas tik tarp mūsų dviejų, nemaniau, kad galima sakyti kitiems žmonėms. Susiraukiau. Keliems žmonėms jis dar pasakė?

"Klausyk, gal tu gali tiesiog pasakyti kur yra Louis?" Paklausiau šiek tiek abejingai.

Mason nusikratė lapą nuo savo galvos ją pakratydamas. "O tu dieve, Louis yra sušiktas bailys."

"Ką tu turi omenyje?" Aš kiek pasimečiau.

Mason prunkštelėjo. "Jis yra tikras viščiukas, nes žino, kad tai paskutinė diena. Eime, sėsk į mašiną. Aš nuvešiu tave į jo namus."