10 reasons not to die [BAIGTA]

Day 9- The Future

"Aš turiu dar vieną diena, taip? " Louis sukikeno.

Mes gulėjome rugių lauke kuri buvo šiek tiek nuo fermos. Šienas kuteno mano kaklą, ir man niežėjo, bet aš nenorėjau visko sugadinti. Aš gulėjau šalia Louis, mūsų pečiai beveik lietėsi, ir mes abu spoksojome į saulę.

"Turbūt taip" aš sumurmėjau.

Neturėjau net minties spręsti apie paskutines dienas. Nejaugi devynios dienos jau prabėgo? Šiurpas perėjo mano nugara, kai aš atsisukau į vaikiną šalia manęs, kuris atrodė nugalėtas ir nusivylęs, tačiau vis dar pasiryžęs.

Aš sušlapinau savo lūpas, nustebdama kodėl aš jo nei kiek negąsdinau. Jis buvo su manimi šias devynias dienas, kai kurie žmonės sužinoję apie mane jau būtų pabėgę nuo manęs. Bet kodėl Louis ne?

"Dienos ėjo daug greičiau negu aš maniau" Louis sumurmėjo, taip tyliai, kad tai buvo vos girdima.

Aš silpnai nusijuokiau "Taip jos praėjo, ar gi ne? "

"Aš norėčiau, kad ne, be to" Louis atsiduso.

Aš atsisukau į jį, taigi mano kūnas buvo prieš jo. Aš pakėliau antakius, paklausdama "Ką tu turi omenyje? "

Louis pažvelgė nesmagiai, aš nesupratau ką jisai norėjo pasakyti, ar galvojo. Jis pakišo vieną savo ranką sau po kaklu, kai pradėjo šnekėti. "Aš nežinau" jis atsiduso. "Aš norėjau pasakyti, kad paskutines dienas praleidau labai linksmai. Aš nenorėjau, kad tai baigtųsi. Ar tu vis dar nori palikti šį pasaulį? Bent jau mano gyvenimas tapo įdomesnis, kai aš bandžiau daryti viską, kad tau būtų geriau. "

Aš pajaučiau kai mano širdis nusirito į kulnus. Aš niekada gyvenime neturėjau tiek emocijų vienu metu. Aš buvau laiminga, liūdna, ir tuo pačiu kalta.

Louis skardus juokas nutraukė mano mintis, kai jo gražios, mėlynos akys pažvelgė į mane. "Aš galiu pasakyti, kad tu neatrodai labai laiminga, iš tavo veido" jis silpnai nusišypsojo, ir užkišo mano plaukų sruogą už ausies, kas jau tapo dažna pastaruoju metu. "Nekaltink savęs dėl to, gerai? Aš nusprendžiau tai pats, prisimeni?".

Mano mintys grįžo atgal į tada kai aš norėjau šokti nuo stačios uolos, bet Louis atskubėjo ir sustabdęs mane patraukė nuo ten.

~
"Duok man dešimt dienų, ir aš tau duosiu dešimt priežasčių nemirti" Louis sustojo. "Bet jeigu aš nepakeisiu tavo požiūrio į tai, tada tu galėsi nušokti nuo olos"

*

Kiek vėliau šiandieną Louis parvežė mane atgal į našlaičių namus. Dabar buvo jau pusė devynių, ir dauguma vaikų jau miegojo. Aš praleidau vakarienę šį vakar ir tikiuosi dėl to Motinėlė Grace nebus labai pikta ant manęs. Bet kai mes įėjome į našlaičių namus su Louis kuris jau turėjo būti namie, Motinėlė Grace atbėgo pas mus su garsu, su kažkokiu oficialiu laišku rankose.

"Remy, brangioji" ji švytėjo. "Aš laukiau tavęs visą vakarą! Kur tu buvai?"

Aš susiraukiau, man buvo įdomu dėl ko Motinėlė Grace buvo tokia įsiaudrinus. "Aš tiesiog buvau išėjusi su Louis tai viskas".

Louis pamojavo Motinėlei Grace, kai ji nusišypsojo. "Šaunu! Mes turime dėl ko švęsti!"

"Ką?" aš paklausiau lėtai, nesusipratusi. "Motinėle apie ką jūs kalbate?"

Motinėlė Grace greit padavė man oficialų laišką, kai aš jau tiesiau ranką paimti. Jis buvo adresuotas man, nuo Brown universiteto, į kurį aš bandžiau stoti praeitais metais. Mano akys išsipūtė, ir aš kelis kartus perskaičiau adresą, kad įsitikinčiau jog mano akys nemeluoja.

"Brown universitetas?" Louis pasakė, kai jo raudonos lūpos išsišiepė. "Atidaryk tai, Remy!"

Aš suvilgijau lūpas, prieš atsargiai praplėšiant laišką, stengdamasi nieko nesuplėšyti viduje.

"Ar gali atidaryti tai greičiau" Motinėlė sušuko. "Nekantrumas mane tuoj suės".

Aš nusijuokiau ir atplėšiau laišką vienu judesiu. Išlanksčiau laišką ir voką numečiau tolyn.

"Miela, Remy Williams" aš skaičiau laišką garsiai, praleisdama kiek nereikalingos informacijos. "Mes didžiuojamės pranešdami jog esate priimta į Brown universitetą"

Motinėlė Grace pradėjo spiegti, o aš negalėjau paslėpti šypsenos. Motinėlės Grace rankos apsivyniojo mano liemenį, ir aš galėjau jausti kaip jos ašaros tekėjo mano marškinėliais. "Remy! Aš žinojau, kad tau pasiseks! Aš taip didžiuojuosi tavimi!"

Motinėlė mane paleido, ir su rankove nusivaliau savo džiaugsmo ašaras. Aš perskaičiau didelę pinigų sumą lape ir pradėjau kramtyti savo lūpą. "O dieve, Motinėle Grace!" aš aiktelėjau, perskaitydama eilutę laiške lėtai. "Tai visa mano stipendija!"

Motinėlė Grace aiktelėjo, užsidėdama ranką sau ant burnos "O dieve aš turiu tai pasakyti kitoms!" ji suriko. "Aš tuoj pat grįšiu".

Aš stebėjau kaip ji išbėga iš kambario pas kitas seseris "Sese Mary, Sese Mary mes turime jums naujienų!" Ji rėkė prikeldama kelis vaikus iš miego.

Aš nusijuokiau atsisukdama atgal į Louis, kuris kurį laiką tylėjo. Jo šypsena vis dar buvo išlikusi veide, nors jis nieko nepasakė nuo to kai aš paskaičiau laišką.

"Louis!" aš surikau. "Tu gali tuo patikėti? Brown universitetas nori manęs!"

Louis nieko nepasakė, kas privertė mano šypseną dingti. Aš susiraukiau prieš pradedant sakyti " Louis ar kažkas nege-"

Louis nutraukė mane, kai jo rankos apsisuko aplink mano liemenį jr davė man meškos apkabinimą. Jis vertė mane jaustis saugiai, jo skruostas lietėsi prie mano viršugalvio.

Ir kai aš norėjau užslėpti savo jausmus, jie tiesiog liejosi pro kraštus.

"Tau visas gyvenimas prieš akis" Louis pasakė į mano karštą ausį "Aš noriu pamatyti tave klestint".

d