10 reasons not to die [BAIGTA]

Day 4 - Mother Grace

"Atleisk dėl netvarkos." Sumurmėjau, nustumdama vieną iš savo maikių nuo dviaukštės lovos apatinio čiužinio. "Nesitikėjau, kad ir vėl ateisi."
Louis rausvos lūpos suformavo nedidelę šypseną. "Atrodo, kad sakai taip lyg nenorėtum manęs čia matyti."
Gūžtelėjau. "Iš tiesų, nenoriu."
Louis susiraukė, nesuprasdamas. "Ką?"
"Turiu omenyje, nenoriu, kad matytum kokioje aplinkoje aš gyvenu. Nenoriu, kad matytum jog dalinuosi kambarį dar su trimis kitomis našlaitėmis, kurios be to dar yra mažiausiai penkiais metais jaunesnės už mane." Atvirai atsakiau, atsiguldama ant lovos.
Visos mano kambariokės buvo apačioje, arba svetainėje darė savo namų darbus, arba žiūrėjo filmukus per televizorių kuris rodė nespalvotai.
Louis atsigulė šalia manęs ir aš įsitempiau. Turiu omenyje, nėra problemų jei kažkas guli šalia manęs, bet tai tiesiog labai intymu.
"Man nerūpi." Louis sušnabždėjo, surakindamas savo akis su manosiomis. Mano lova nebuvo pati didžiausia , tad mūsų veidai buvo gana arti. Jei pasislinkčiau per kelis colius į priekį - mūsų lūpos susiliestu.
"Aš ne daug apie tave žinau." Tariau.
"Ką turi omenyje?" Louis paklausė, šilti išpūsdamas orą pro burną.
Nurijau gerklėje susidariusį gumulėlį, apsiversdama ant nugaros. Spoksojau į viršutinės lovos apačią, apsilaižydama savo išdžiuvusias lūpas. "Na, aš žinau tave kaip Louis Tomlinson, vaikiną iš mokyklos kurį visi myli, nes jis visiems geras." Švelniai nusišypsojau. "Bet kas tas tikrasis Louis? Kas tu?"
Louis gūžtelėjo, jo veidas pabalo. Jis atsikrenkštė, o jo akyse matėsi sumišimas. "Nežinau." Švelniai sušnabždėjo. "Aš tiesiog Louis, turbūt."
Atsidusau iš nusivylimo, nusukdama nuo jo galvą. Louis kurį visi matė buvo nerūpestingas ir visados laimingas. Bet kas slepiasi po visu tuo?
Staiga kažkas pasibeldė į duris, mane išgąsdindamas. Pašokau iš lovos ir susimušiau galvą į viršutinę lovą. Sudejavau, patrindama galvą. "Įeikit." Subambėjau.
Motinėlė Grace įėjo į vidų su nedidele šypsena. "Vakarienė paruošta." Ji man pasakė, kai jos akys nukrypo link Louis. "Ar norėtum prisijungti, branguti?"
Louis žandai paraudonavo kai jis papurtė galvą. "Viskas gerai, aš jau ėjau."
Motinėlė sukikeno pakratydama galvą. "Paistalai! Mes turime pakankamai vietos dar vienam svečiui."
Švelniai trenkiau Lou į petį. "Nagi. Maistas čia nėra jau toks ir blogas." Paerzinau, susilaukdama juoko iš Motinėlės Grace.
Abu nusekėme paskui Motinėlę, žemyn į svetainę, kur visi vaikai jau sėdėjo. Mudu su Louis atsisėdome vienas priešais kitą, beveik prie pat kampo.
"Tikiuosi mėgsti troškintą vištieną, jei ne, yra likę sumuštinių nuo pusryčių."
Louis papurtė galvą, švelniai nusišypsodamas Motinėlei Grace. "Vištiena bus gerai, ačiū."
Susipjausčiau savo vištieną ir paragavau. Vakarienė kurią Louis ketina valgyti, nėra pati skaniausia, bet prieglauda negalėjo sau leisti išmaitinti trisdešimt vaikų, penkių žvaigždučių patiekalais.
Pavalgius, mes su Louis pasisiūlėme padėti apsitvarkyti, kad kiti vaikai galėtu eiti.
"Remy, norėjau tau kai ką pasakyti." Motinėlė tarė, valydama grindis. Louis plovė indus, kol aš jam padėjau, juos šluostydama.
"Kas yra, Motinėle?" Paklausiau , padėdama lėkštę į krūvą.
"Pažystu tave gerus devynis metus, Remy. Tu man kaip dukra." Ji pradėjo, o aš sulaikiau kvėpavimą ir rankos pradėjo drebėti. "Tavo mokymosi lygis visados buvo aukščiausias ir tavo mokytojai tai patvirtino. Dėja, bet kitais metais teks išsiskirti. Bet mes tau sutaupėme užtektinai pinigų, kad galėtum vykti į koledžą."
Mano akys išsiplėtė. "Motinėle Grace, jūs neturė-"
"Taip, brangioji.: Motinėlė nusišypsojo. "Aš turėjau. Buvo liūdna stebėti kaip daugybė šeimų nenorėjo tavęs pasiimti, bet jie patys kalti, kad prarado progą įsivaikinti inteligentišką, mielą, gražią mergaitę."
Motinėlės žodžiai privertė mano akis sudrėkti. Mano vaizdas susiliejo, o Louis žvilgtelėjo į mane, sunerimęs.
"Auklės stebėjo kaip augai į gražią, jauną moterį ir mes visos sutinkame, kad tavo intelektas būtu iššvaistytas veltui jeigu neitum į koledžą. Štai kodėl mes sutaupėme tau pinigų. Tai nėra labai daug, bet turėtu užtekti semestrui ar dviems."
Užspringau ašaromis kol stebėjau Motinėlę su ašarotomis akimis. Silpnai jai nusišypsojau, bet ta šypsena reiškė daug daugiau, nei bet kuri kita duota kitam žmogui. "Ačiū Motinėle Grace. Labai jums ačiū."
Ji man taip pat nusišypsojo. "Ne, Remy. Ačiū tau." Ji atsikvėpė. "Dabar einu patikrinsiu mažuosius. Kai su Louis baigsite plauti indus, galėsite daryt ką norėsit."
Motinėlė išėjo iš virtuvės ir aš prikandau savo apatinę lūpą. Louis atsikrenkštė, švelniai man nusišypsodamas. Jo pirštai prisilietė prie mano smakro ir pakėlė mano galvą aukštyn.
"Nejaugi nematai kiek daug žmonių tave myli?" jis paklausė, jo žydros akys buvo įsmeigtos į mane. "Gyvenk, Remy. Dėl Motinėlės Grace, ji tiek daug į tave įdėjusi vilčių."