Omegle

12 Dalis

"Ar norėtum išeiti į lauką?",- parašė nepažįstamas telefono numeris.
Zayn! Pagaliau! Nemačiau jo jau tris dienas po to, kai jis šokinėjo per mano močiutės tvorą. Vis galvojau apie Zayn. Manau, turėjau kažkokią priklausomybę jam.
Norėjau pasikalbėti iš širdies su juo, suprasti, sužinoti ar tikrai jis nužudė Chloe.
Norėjau turėti draugą.

"Kur? Kada?"
"Dabar, prie savo namų."
"Ateinu. Lauk."

Greitai užsidėjau sportbačius, susirišau aukštą kasą, tačiau tada pagalvojau, galbūt atrodau per daug paprastai. Tuomet perbraukiau kelis kartus blakstienas, tušo šepetėliu ir nusišypsojau sau veidroryje.
Tėvams nieko nesakiau. Tiesiog išėjau ir viskas.
Užvėriau namų duris, apsisukau ir apsidairiau gatvėje. Zayn niekur nebuvo. Ir jo mašinos nesimatė taip pat.
Nervingai pasikasiau galvą. Galbūt kažkas sumaišė numerius...
Išėjau į gatvę, iš lėto ėjau takeliu, akimis vis ieškodama Zayn. Pradėjau kramtyti savo lūpą, nieko nesuprasdama. Zayn juk negalėtų manęs apgauti? Ar galėtų?
Atsirakinau telefoną ir paskambinau nežinomam numeriui, kuris man rašė žinutes. Niekas nekėlė ragelio.
Tuomet nuspręndžiau parašyti žinutę.

"Kur tu esi?"

Netrukus gavau atsakymą.

"Tiesiai už tavęs."

Perskaičiau ir jau norėjau atsisukti, tačiau mane sustabdė kažkieno tvirta ranka man ant burnos.
Sumišau ir pradėjau cypti, tačiau cypti užkimšta burna buvo beveik beviltiška. Iš netikėtumo išmečiau savo telefoną iš rankos ir jis krito ant cementinio takelio, susidaužydamas ekraną. Nesupratau, kas vyksta. Mano širdis plakė taip stipriai, jog atrodė tuoj išlėks pro gerkle. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta.
Jis nusitempė mane iki savo tamsios mašinos, numetė ant galinės sėdynės. Pagaliau gavau progą pamatyti jo veidą. Jo tamsiai rudas akis, tamsesnės spalvos odą, šviesiai dažytus plaukus.
-Zayn?- ištariau iš nuostabos. Jis atsirėmė į savo mašiną, atsiduso, tada susiėmė už galvos.
-Zayn, ką tu..,- tyliai ištariau ir mano skruostu nusirideno ašara.
-Kodėl tu manim taip pasitiki, Delise?!- piktai sušuko jis.
Tylėjau, užgniaužusi kvapą. Dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio pikto, o tuo labiau, šaukiančio ant manęs... Jis niekada taip nedarė.
-Kodėl tau nepatinka, kai kažkas tavim pasitiki?- paklausiau suirzusi ir išlipau iš mašinos. Mano skruostu nusirideno dar viena ašara. Jis nuvylė mane. Ir dabar aš jo visiškai nesupratau...
-Aš nesuprantu kodėl. Aš tau galiu padaryti bet ką. Galiu tave nužudyti, pagrobti, man nesunku,- šiek tiek tyliau pasakė jis.
-Iki šiol tu man nieko nebuvai padaręs. Tai ir buvo priežastis man tavimi pasitikėti,- pasakiau,- turėtum džiaugtis, kad turi žmogų, kuriam tu nesi tik kažkoks nusikaltėlis.
Apsisukau ir išėjau namų pusėn. Mano veidu vis dar nepaliaujamai riedėjo ašaros. Pradėjau valytis jas rankomis. Pasigailėjau, kad dažiausi tas nelemtas blakstienas... Dabar tikriausiai atrodžiau kaip kokia panda...
Pakėliau savo telefoną nuo žemės, apžiūrėjau ekraną ir pabandžiau įjungti, tačiau tai buvo beveik beviltiška. Jis nebeveikė...
Sustojusi prie savo namų durų, pažvelgiau į Zayn, kuris vis dar stovėjo pasirėmęs į savo automobilį ir buvo nukabinęs galvą. Sekundėlę pastovėjau, spoksodama į jį, laukdama kitų jo veiksmų, galbūt netgi tikėdamasi, kad jis atsiprašys manęs, bent jau pažiūrės į mane, tačiau jis visiškai nejudėjo. Tik stovėjo ir žiūrėjo žemyn...
Nesupratau, kas su juo negerai. Tačiau, kad ir kaip jis būtų mane išgasdinęs, kažkodėl vis dar norėjau suprasti.