Valdantysis Kraujas

39 skyrius /Prie sienos/

Enolas surado mums pastogę. Apleistas viešbutis miesto pakraštyje puikiai tiko, nes per pusdienį išvydau tik vieną praslenkantį žmogų. Aplinkui tvyranti tyla padėjo susikaupti.

- Esi tikra, kad saugu čia būti? Ar malum nesugalvos pakeisti krypties?

- Ne. Šiuo metu jie tingūs, nebent koks nors dirgiklis išvestų iš pusiausvyros. Bet apie tai sužinočiau iš karto, vos tam nutikus.

Enolas susisiekė su Keo, kuris kaip tik šiuo metu rūpinosi draugų atvykimu. Jie laikėsi plano ir rengėsi įvykstančiam mūšiui. Abu effigie lūkuriavo šešėliuose vis naršydami apylinkes ir laukdami mano pasirodymo. Arba su baime klausydamiesi naujienų ar kur nors staiga nepratrūko malum banga... Tačiau visur buvo ramu, jokių gandų.

- Neįtikėtina, kad tau pavyko juos atvesti tokį kelią ir niekas nepastebėjo...

- Keliavome tokiomis vietovėmis, kur niekas negyvena... Be to, labai gelbėja miškas, deja, iki Svazilando taip nukakti nepavyks. Čia miškai retėja, be to, šiuose vietose tikrai kas nors turėtų žvalgyti apylinkes. Ar ne?

- Panašiai. Džoelis tapo labai atsargus, niekur fiziškai nekeliauja, tačiau žinome, kad toliau sėkmingai skina pergales... Netrukus pasirodys Keo su Eronu, bus paprasčiau kai jie viską parodys žemėlapyje.

Draugas turėjo kuprinę su šiek tiek maisto, tad nesikuklindama leidau sau pasivaišinti. Pasirodo, jie su Keo kiekvieną dieną apkeliaudavo šias apylinkes tam tikru maršrutu. Žinoma, ieškodami manęs. Kai antroji savaitė ėmė eiti į pabaigą, visi ėmė galvoti apie tai, kad man nepavyko.

Žvilgtelėjau į Enolą, kuris stovėjo sustingęs prie lango. Jis neklausė manęs, kaip laikausi, bet visą laiką akylai stebėjo. Taip pat nesiartino arčiau nei per tris žingsnius.

- Nesijaudink, neužpulsiu tavęs.

- Ar ji visam laikui?

Jis žvilgtelėjo į mano ataugusią ranką.

- Malum palikimas... Nors ranka daug labiau primena malum nei žmogaus, tačiau vis tiek džiaugiuosi ją atgavusi. Tik galbūt reikėtų paieškoti ko nors, kuom galėtume ją pridengti.

Timptelėjau rankovę slėpdama pabalusią odą. Nors su malum praleidau daug laiko, tačiau pasakoti neturėjau ko. Visus išgyventus pamišusius dalykus nusprendžiau praleisti, kadangi daug mieliau save norėjau prisiminti kaip žmogų, o ne tą padarą. Kol kas nutylėjau ir apie bet kuriuo metu galintį aptempti protą.

Netrukus pasigirdo pažįstami balsai ir artėjantys žingsniai. Vos pakėlus akis tarpduryje pasirodė Keo, Megan ir Eronas.

- Kaja!

Šūktelėjusi prie manęs pripuolė Megan. Ji be jokių abejonių apkabino ir kelis kartus nužvelgė tarsi tikrindama ar man tikrai neišdygo antra galva.

- Po galais, vis dar negaliu patikėti, kokią kvailystę iškrėtei! Pasivertei malum? Nenoriu to nė įsivaizduoti... Ir kur jie dabar yra? Ar jų labai daug?

Megan pylė vieną klausimą po kito, kol Keo su Eronu kur kas santūriau pasveikino ir vėl prisijungus prie jų. Glaustai papasakojau tai, ką jau buvau pasakiusi Enolui, nes daug labiau domino tai, ką jie galėjo man papasakoti.

- Prie Džoelio prisijungė dar kelios karalystės. Bergodas vakar patvirtino, kad pereina į Džoelio pusę.

- Kaip negerai... Jie pakankamai didelė karalystė.

Eronas parodė dabartinį žemėlapį ir vaizdas nevertė džiaugtis. Buvo aiškiai matyti, kad prisijungė beveik visos karalystės aplink Svazilandą.