Valdantysis Kraujas

32 skyrius /Ritualas/

Krytis nebuvo ilgas ir greitai dungtelėjau ant žemės. Atsivertusi ant nugaros aiškiai mačiau duobės, pro kurią įkritau, kraštus. Net pagalvojau, jog pavyktų išlipti laukan, bet kai pakilau ant kojų supratau, kad savo jėgomis neišsikabarosiu. Nusibraukusi žemes ir ledo duženas nuo drabužių ėmiau žvalgytis, kur atsidūriau, nes tai tikrai nebuvo tik paprasta duobė.

Šis urvas priminė kambarį, kuris prisipildė iš viršaus srūvančios melsvos šviesos. Erdvi patalpa buvo su lygiomis sienomis, ant kai kurių įžvelgiau net kažkokius piešinius, bet kol kas neskubėjau jų nagrinėti. Žingsniavau nuo vieno kampo prie kito beveik tikėdamasi surasti kokį nors praėjimą, bet pačiame atokiausiame kambario krašte aptikau tik ovalios formos baseinėlį. Būčiau jo net nepastebėjusi, jei ne balkšvas vandens spindesys. Taip pat už jo ant sienos puikavosi kur kas didesnis išskaptuotas piešinys. Šis išsiskyrė iš kitų, nes buvo spalvotas.

- Prikausto dėmesį ar ne? - netikėjai nuaidėjo už nugaros.

Pašokdama vos neįpuoliau į vandenį. Kūnas iš karto pasiruošė gintis, o atsisukusi pamačiau stovintį vyriškį. Jis atrodė atsipalaidavęs, rankas susikišęs į paprastų medvilninių kelnių kišenes ir žvelgė man pro petį. Negalėjau suprasti iš kur jis atsirado, nes jokių durų čia tikrai nebuvo. Nejau jis taip pat įsmuko pro ertmę viršuje? Tačiau kaip jis sugebėjo nesukelti jokio garso?

- Kas tu? Ir kaip čia patekai? - tuoj pat paklausiau, o aplink mano pirštus jau sukosi energijos žiežirbos.

Tai pamatęs tamsiaplaukis tik šyptelėjo, jo visai nebaugino mano demonstruojama galia.

- Bet juk aš buvau čia visą laiką. Net tada, kai įkritai pro įėjimą.

Susiraukiau dėl keisto paaiškinimo. Juk tuomet būčiau jį pamačiusi iš karto. Be to, kaip jis čia galėjo patekti pirmiau manęs, jei daugiau nebuvo jokio įėjimo?

- Kas tu? - pakartojau dar kartą, nes į šį klausimą vyras neatsakė.

Jis atrodė kažkoks keistas. Vilkėjo tik paprastus marškinius, kelnes ir avėjo sandalus, kai aš štai buvau apsimuturiavusi šilčiausiais drabužiais. Visgi, neatrodė, kad žmogui buvo bent šiek tiek šalta. Ėmiau įtarti, kad jis nebuvo tik paprastas vyriškis netikėtai atsidūręs šioje vietoje.

Tamsiaplaukis nukreipė savo vaiskias akis į mane. Atrodė šiek tiek užsigalvojęs, tad nesupratau ar lūpose pasirodžiusi blausi šypsena buvo skirta man, ar nežinia kokiems prisiminimams.

- Hmm, o trumpam buvau įtikėjęs, kad Arbitrium Animus prisimena visas savo aukas. Ar bent jau tas, kurias sugeba nužudyti du kartus.

Tai įnešė tik dar daugiau sumaišties mano galvoje. Nemaniau, kad buvau šį vyrą mačiusi akyse, tuo labiau, kaip galėjau ji nužudyti jei jis buvo čia. O tada toptelėjo, kad galbūt jis panašus į sireną, kurią buvau sutikusi... Vadinasi, šis vyras iš tiesų jau buvo miręs, tik kažkodėl turėjo fizinį kūną. Ar bent jau man taip atrodė.

- Kaip aš galėjau tave pražudyti du kartus? Ar tai įvyko taip seniai, kai ne visada buvau šviesaus proto?

Du kartus sutikti tą patį žmogų galėjai tik tuomet, jei jis gebėjo atgimti. Bet šis vyras tikrai nebuvo effigy, buvau tuo visiškai tikra.

- Visai ne, - šį kartą jis nusijuokė kur kas garsiau. - Tai įvyko visai neseniai. Ir vis dar nešiojiesi mano paliktą dovaną, - krestelėjo galva į mano petį.

Pirštai automatiškai pakilo prie drakono smaigalio. Išplėtusi akis dar kartą nužvelgiau nepažįstamąjį.

- Tu esu drakonas? - nenorėjau patikėti.

Vyras lėtai linktelėjo nenuleisdamas nuo manęs akių. Keista, bet jis neatrodė piktas, nors teigė, kad jį pražudžiau. Du kartus.

- Aš esu metamorfas. Eridėje mūsų egzistuoja labai mažai, o po pastarojo tavo įsikišimo mano padermės atstovų liko vos keli vienetai.