Valdantysis Kraujas

25 skyrius /Neplanuotos kliūtys/

Vakarienę gavome į kambarius, tad visi susirinkome pas Rėjų, mat jo kambarys pasirodė didžiausias, ir bandėme nuspręsti, kaip turėtume elgtis toliau. Po netikėto atradimo apie kalną už ribos jutau sukilusį adrenaliną ir troškau greičiau tenai nusigauti. Tačiau paklausinėjus Filipą apie galimybes išsinuomoti laivą, kuris mus nugabentų tiek toli, šis tik kreivai mus nužvelgė ir pareiškė, kad nerasime nė vieno bepročio, kuris sutiktų ten keliauti.

- Esi tikra, kad mums reikia būtent ten? - paklausė Enolas.

- Taip. Lygiai tą patį vaizdą mačiau malum smegeninėje... Iki kol nepamačiau nuotraukos niekaip negalėjau suprasti ką tas nespalvotas vaizdas reiškia. Bet tas kontūras lygiai toks pat, tad tai tikrai turi būti tas kalnas. Nė kiek neabejoju, kad ten kažkas yra, nes kitaip ir tie keliautojai nebūtų dingę, - dar pridūriau.

- Tačiau mes tikrai galime turėti bėdų su nusigavimu į kitą jūros pusę, - pastebėjo Rėjus. - Po to įgulos dingimo dar ilgai niekas nenorės ten kojos kelti.

- O mes negalėtume kaip nors tos jūros apvažiuoti aplinkui? - garsiai pasvarstė Keo.

Žiedas ne veltui buvo vadinamas pačiu pasaulio pakraščiu. Ir deja, bet toliau keliauti galėjai tik per jūrą, nes abu jos pakraščius rėmino pernelyg statūs kalnai. Blogiausia buvo tai, kad šios kelionės negalėjome imtis savarankiškai. Mums reikėjo laivo ir žmonių, kurie mokėtų jį valdyti. Galų gale teko susitaikyti su mintimi, kad teks pakloti nemažai pinigų, jei tik ką nors įkalbėsime nugabenti iki ten, kur norime.

- Rytoj iš ryto turėtume pradėti klausinėti. Filipas davė sąrašą laivų, kurie rengia ekskursijas...

- Mes galėtume šiek tiek pašniukštinėti... - atsargiai užsiminė Keo.

Iš karto supratau, ką jis turėjo omenyje.

- Galbūt to reikėtų atsisakyti, - tariau trumpai pagalvojusi. - Nors šie žmonės ir žvelgia į jus smalsaudami, bet neišreiškė jokio priešiškumo, tad gal nereikėtų piktnaudžiauti jų geranoriškumu. Be to, iš to, ką mačiau, jie atrodo ganėtinai modernūs, tad negalime būti tikri, kad nepamatytų jūsų kitais būdais.

Enolas man pritarė, kad pirmiau turėtume tiesiog paklausinėti ir tik jeigu atsidursime visiškai beviltiškoje padėtyje, galėsime imtis tam tikrų triukų.

Galiausiai visi išsivaikščiojo po savo kambarius, o aš dar ilgai negalėjau užmigti. Visa savo esybe jaučiau, kad artėju prie kažko labai didelio... ir tamsaus. Ir tik likusi viena pati su savo mintimis ėmiau suvokti, kad jutau kažką panašaus į baimę. Tikroji aš tokio jausmo niekada nejausdavo, o dabar jis glūdėjo kažkur pasislėpęs ir išlindęs vis grybštelėdavo savo nagais.

Saulė buvo neseniai patekėjusi, kai visi drauge patraukėme į krantinę. Negailestingas vėjas čaižė mus, kol mes pasidalinę žingsniavome nuo vieno laivo prie kito. Vienur pavyko pasikalbėti tik su laivų darbuotojais, kitur ir su pačiais kapitonais, tačiau visi jie vieningai pateikdavo tokį patį atsakymą - keliaujame tik iki ribos. Tik vienas žmogėnas miglotai užsiminė, kad galbūt daugiau šansų ką nors prikalbinti tokiai kelionei turėčiau su privačiais lobių medžiotojais, o ne ekskursijų rengėjais.

Pasigavusi tą mintį ėmiau traukti prie visų laivų iš eilės, o ne tik pagal duotą Filipo sąrašą. Bet privačiuose laivuose sutikti žmonės pasirodė dar labiau atšiaurūs ir išgrūsdavo nuo denio net nespėjus tinkamai visko paaiškinti. Nejučia ėmiau svarstyti apie kurio nors laivo užgrobimą... Su vaikinais tikrai tai galėjome padaryti, tuo labiau, kad visi šie žmonės tebuvo paprasti žmonės. Jokių alba, belator... tik paprasti žmonės.

Po kelių valandų vėl visi susitikome krantinės pradžioje.

- Nagi, pasakykite, kad kuriam nors iš jūsų sekėsi geriau negu man, - piktai sumurmėjo Keo. - Niekas net nesvarstė kelionės pasiūlymo, o daug smalsiau žiopsojo į mane ir klausinėjo visokių dalykų apie effigys...