Valdantysis Kraujas

1 skyrius /Agoridas/

Ačiū, mieli skaitytojai, kad vis dar esate su šia istorija! Ir tai trečioji, ir paskutinė istorijos dalis. Pradėjome ją rašyti drauge, tad tikiuosi, kad ir toliau neliksite jai abejingi. Visada laukiu jūsų pastabų ir įžvalgų. Esu paskendusi šiame fantastiniame pasaulyje, bet galbūt jūsų akimis, ką nors pamiršau paaiškinti, arba trokštate apie tam tikrus įvykius paskaityti plačiau? Visada laukiu jūsų pastebėjimų ;)

_____________

Suspaudžiau vairą ir nustūmiau greičio svirtį į paskutinį tašką. Sklandytuvas tyliai burgzdamas ėmė didinti greitį, kol pasiekė tokį etapą, jog visai susmegau minkštoje sėdynėje. Kvailai išsišiepiau mėgaudamasi neapsakomu greičiu. Visada jį mėgau, tačiau retai atsirasdavo tokia proga, kai galėjau kelias valandas tiesiog lėkti tiesiu keliu.

Gretimoje sėdynėje snaudė Enolas. Užsispyręs effigie nusprendė nepalikti manęs vienos ir drauge leidosi į šią kelionę. Ketinau pasiekti Agoridą – laisvąjį miestą esantį šiaurės vakaruose. Tai buvo vienas iš seniausių paprastų žmonių įkurtas miestas ir šiuo metu netgi pats priminė karalystę. Tačiau Agoridas buvo tamsus, ten rinkdavosi pavojingi žmonės ir ten buvo didžiausias juodasis turgus, kuriame galėjai surasti bet ką. O man reikėjo Čioru. Kol kas Enolui apie tai neužsiminiau. Nenorėjau, kad šis imtų man kvaršinti galvą...

Vakar anksti ryte visi palikome Urgatą. Visi privalėjome pasukti skirtingais keliais taip taupydami laiką. Megan su Eronu buvo išvesti keliu, kuris juos nuvedė netoli Taburino. Effigies buvo protingi, tad turėjo šimtus kelių, kurie vedė į Urgatą... Tad išėjęs iš jo galėjai atsidurti beveik bet kurioje Eridės vietoje.

Mano nuostabai prie mūsų panoro prisijungti Keo. Tai nutiko, kai Enolas keliems saviškiams užsiminė apie mūsų išvykimą. Jis buvo Ivos brolis, tas pats vaikigalis, kuris su savo draugais buvo mane užpuolęs Urgate. Nustebau, kad jis neišsigando ir nusprendė man pasirodyti. Juk jis ketino mane nužudyti! Tereikėjo spragtelėti pirštais ir galėjau jį nupūsti it dulkę... Tačiau vaikinas manė, kad jei sugebės man pasitarnauti, jam būtų atleisti jo nusižengimai ir galbūt vėl gautų galimybę prisijungti prie effigie karių būrio. Juk tai buvo visų svajonė. Turbūt visus nustebinau, kai leidau jam pasilikti. Jis tikrai buvo gabus ir dabar, būdamas vos keturiolikos, jau gebėjo valdyti teleportaciją. O tai gebėjo ne kiekvienas effigie.

Rėjus iškeliavo su Keo. Žinoma, pasirinko kelią vedantį prie Svazilando. Enolas ilgai jiems pasakojo apie ten esančią situaciją ir ko derėtų pasisaugoti. Šiek tiek suabejojau ar Keo su tuo susidoros, bet jis atrodė pasiryžęs. Be to, jam tereikėjo padėti ten nusigauti Rėjui ir vėliau jį nugabenti iki Agorido. Didžiausias darbas teks Rėjui, tai jis viskuo rizikuos. Visgi, žinojau, kad vaikinui jau ne kartą teko atlikinėti pavojingas užduotis, tik už šią deja, jis negaus dosnaus atlyginimo.

O man teliko laukti. Po kelių dienų paaiškės ar Rėjanui pavyks. Jeigu jis neatgabens man malum, negalėsiu surasti, kur jie yra. O jie tikrai kažkur slėpėsi. Malum buvo tarsi šliužai išsislapstę tamsiausiuose plyšiuose. Visgi, kai jie prieš dešimtmetį užpuolė visas karalystes, jų gretos buvo tikrai praretintos. Niekingi padarai atsitraukė ir gydėsi savo žaizdas. Atrodo, jie taip gerai pasislėpė, kad net nepajuto, jog Arbitriu Animus vėl žygiavo žeme...

Jeigu Rėjui nepavyks, privalėsiu sugalvoti būdą, kaip išvilioti Džoelį iš savo apsauginių sienų... Kai tik pasprukau iš Svazilando, Džoelis ėmėsi mane medžioti. Žinoma, juk aš buvau puikus masalas įvairiems padarams, be to, manyje budo galia. Tačiau jau praėjo du mėnesiai, vargu ar jis vis dar manęs ieško. O taip pat, jis jau buvo pasiekęs savo tikslą – sukaupė vesperių armiją. Džoelis nepasižymėjo kvailumu, tad jei dabar imčiau visur rodytis, greitai perprastų, kad tai tėra spąstai. Dabar jis turėjo kaip niekad daug galios ir tikrai bus atsargus.