Valdantysis Kraujas

23 skyrius /Išvykimas/

Lūkuriavau pačiame atokiausiame sodo kampe. Nedidelė vėsa jau rangėsi po drabužiais, tad buvau priversta užsisegti kelias švarko sagas. Besiraitantys medžių kamienai ir šakos beveik be lapų atrodė atšiauriai, tačiau ganėtinai gražiai besileidžiančios saulės spinduliuose. Kur ne kur šokčiojo paukščiai jau taisydamiesi savo lizduose, savo griežiamas melodijas pritildė ir smilgose pasislėpę svirpliai.

Man draugiją palaikė Acor, tyliai snaudė parkritusi prie kojų. Keista, bet buvau pasiilgusi šios katės ir tikrai apsidžiaugiau, kai prieš kelias dienas man buvo pranešta, kad malum katė buvo pastebėta karalystės valdose. Iš karto suvokiau, kad tai Acor, nes joks kitas laukinis padaras nesiveržtų į rūmus. Aberlačiai nesutiko jos priimti vidun, nes ji šiek tiek baugino čia gyvenančius žmones, tad man tekdavo išsmukti iš rūmų, kad šiek tiek su ja pabūčiau.

Jis priartėjo visai be garso, tačiau akimirksniu pajaučiau, kad esu nebe viena. Atsisukusi pamačiau greta stovintį baltaplaukį. Acor tik šiek tiek praplėšė akį ir atsidūsėjusi snaudė toliau.

- Labas, kaip kelionė?

- Įprasta... Keo beveik neužsičiaupė, tad dabar šiek tiek reikia atokvėpio nuo jo. - lengvai šyptelėjo. - O tavasis padaras laikosi kuo puikiausiai.

- Puiku.

Palinksėjau ir vėl nukreipiau žvilgsnį į lėtai grimztančią saulę. Enolas prieš kelias valandas pranešė, kad jau greitai pasieks Taburiną, tad susitarėme susitikti nuošaliame sode be pašalinių akių. Nebenorėjau varginti nei Olivijos, nei Matėjaus, nes žinojau, kad šie nebūtų labai laimingi prie savo durų pamatę effigy.

- Jeigu viskas bus gerai, rytoj noriu išvykti į Žiedą. Ar vyksi drauge?

Enolas sustojo taip arti, jog net mudviejų pečiai susilietė. Lengvai stuktelėjo, kad vėl į jį pažiūrėčiau.

- Jau nuo pat pradžių sutikau su šia misija, tad keliausiu, kad ir kur reikės. Juk ir pati tai žinai.

Neįprastai niūriai iškvėpiau orą, tarsi nebūčiau patenkinta jo atsakymu. Atrodė, jog laukiu kada jis visko persisotins ir apsisukęs paliks mane kapanotis vieną. Enolo buvimas šalia man suteikė tam tikrą ramybę, o giliai viduje jaučiau, kad nepagrįstai juo naudojuosi. Ir kažkodėl dėl to nesijaučiau gerai. Nekenčiau dabartinės savo būsenos, nes ėmiau per daug gilintis į viduje sproginėjančius jausmus ir net neįsivaizdavau kaip juos vėl išjungti. Ir visas šis panirimas į save man atrodė pernelyg svetimas.

- Net ir po visų niekšybių, kurias iškrėčiau?

- Hmm... nejau prakalbo sąžinės balsas? - staiga nusijuokė.

Iškvėpiau orą it supykęs buivolas ir mestelėjau nepatenkintą žvilgsnį.

- Tiesiog, šį kartą keliauju į visišką nežinią ir net nenutuokiu ar ta rizika pasiteisins, - galiausiai prisipažinau. - Be jokių klausimų tave tempčiausi į karą, tačiau dabar jaučiuosi tarsi ketinčiau užsirišti akis ir pulti pirmyn tiesiog apgraibom. Žinau, kad kalbėdama apie šį planą buvau visiškai juo tikra, kad žinau ką turiu padaryti, bet kažkodėl dabar pradedu šiek tiek abejoti. Nenoriu, kad ir kas nors kitas be reikalo rizikuotų. Galbūt bent jau pamėgink pasikalbėti su Keo ir išsiųsk jį namo.

- Pateiksiu jam šį pasiūlymą, bet nemanau, kad sutiks iškeliauti. Jis nori tos kelionės, netgi nekantrauja. Jis tiki, kad padėdamas tau vėl nusipelnys kario vietos...

- Kvailas vaikigalis... Jei jis padės galvą, tai nusipelnys tik kapo duobės.

Visgi, buvau įsitikinusi, kad tai bus mano paskutinis perspėjimas. Jei nė vienas iš jų nenori atsitraukti, jų valia.