10 reasons not to die [BAIGTA]

PROLOGAS

Mano kojos pradėjo drebėti kai artėjau link uolos krašto. Giliai įkvėpiau šviežio oro, rankos taip pat nenuvaldomai kratėsi kai vis artėjau ir artėjau link uolos galo. Širdis apšalo krūtinėje kai pažiūrėjau į akmenis upėje žemiau manę. Jei nušokčiau būtent dabar, mirčiau nuo smūgio, iš karto.

Bet argi to visados ir nenorėjau, mirti greitai, be jokio skausmo?

Tiesiog norėjau baigti šį gyvenimą. Norėjau išsinešdinti iš šitos pragaro skylės kurioje įstrigau. Norėjau gyventi su savo tėvais, ten viršuje, danguje, o ne kažkokioje prieglaudoje kurioje buvau per didelė, kad mane kažkas įsivaikintu. Jie visi tenorėjo įsivaikinti mielą, mažą vaiką, o ne septyniolikmetę, tokią kaip aš.

Dėjau žingsnį į priekį, jaučiau kaip sulaikiau kvėpavimą.

Jeigu pajudėsiu bent inču į priekį, risiuos žemyn skardžiu.

Tu gali tai padaryti, Remy. Juk to ir laukei metų metus.

Prisiverčiu pastūmti savo kairiąją koją į priekį, leisdama jai kyboti ore.

Ašaros pagaliau pabiro man iš akių, leisdamosis žemyn mano skruostais.

Staiga pajutau save krentant, tad stipriai suspaudžiau akis. Pasiruošiau smūgiui. Vietoj to, pajaučiau kaip griūnu į purvą. Atmerkiau akis, pastebėjau, kad dabar esu jau metrai nuo uolos krašto.

Virš manęs buvo pažystamas veidas, gerai žinomas mano mokykloje.

Louis Tomlinson.

Jis buvo gana gerai žinomas 'populiarusis', kažkas kuo niekados nebuvau. Louis Tomlinson buvo taip pat buvo žinomas kaip mokyklos geidžiamiausias vaikinas, dėl savo rūpesčio kitiems mokiniams ir dosnumo. Visos mano klasiokės norėjo būti jo merginomis, bet nei karto nemačiau jo vaikštant su kokia nors mergina. Žmonės sako, kad jis nemėgsta naudotis merginomis, o laukia tos vienintelės.

Asmeniškai, manau jis apsimetinėja.

"Ką po velnių manei daranti?!" jis užrėkė ant manęs, kai nustūmiau jį nuo savęs.

Vaizdas vis dar buvo susiliejęs nuo ašarų, tad iš instinkto nusivaliau akis su ranka.

"Nejau tai nebuvo pakankamai aišku?" sušnypščiau, atsistodama ir nubrukdama purvą nuo paltuko. "Viskas buvo puiku kol manęs nesutrukdei."

"Na, nejau manai, kad tiesiog sėdėčiau ir žiūrėčiau kaip šoki nuo tos uolos?" Louis piktai paklausė.

Jis sekė paskui mane kai aš ėjau. Supykau ir nustūmiau jį įsiremdama delnais į jį. "Tu nieko nežinai apie mane! Jei noriu nusižudyti, nusižudysiu!"

Grįžau prie uolos krašto, rankos vėl pradėjo drebėti. "Duodu dešimt sekundžių pabėgti. Kitaip, galėsi stebėti mano kruviną kūną nirstant į upę."

Louis prikando lūpą, nieko netardamas.

"Gerai? Tu taip nori?" Kirtau. "Sveikinu, Tomlinson, tu būsi mano savižudybės liudininkas."

Žengiau į priekį, bet prieš man galint nukristi, pajaučiau timptelėjimą už rankos. Louis patraukė mane atgal.

"Kas po galais negerai su tavimi!?" rėkiau, leisdama ašaroms ir vėl ristis mano skruostais. "Paleisk mane!"

Louis sukando dantis. "Aš neleisiu tau mirti."

Ašaros sruvo mano veidu, kai išplėčiau savo ranką iš jo glėbio. "Kodėl tau išvis rūpi?" sukūkčiojau. "Tu net manęs nepažysti!"

"Tu esi Remy Williams, tyli mergina kuri sėdi už manęs per sustiprintą matematiką." Louis pasakė.

"Tikrai?" pakėliau antakį. "Apgailėtina."

Louis prisitraukė mane arčiau, taigi mano krūtinė prisiglaudė prie jo. Ką po velnių jis mano darąs? "Atsikabink nuo manę-"

"Duok man dešimt dienų." Louis pradėjo.

"Ką?" išspjoviau, bandydama atsitraukti nuo jo.

"Duok man dešimt dienų ir aš tau pateiksiu dešimt priežasčių nesižudyti." Louis trumpam pagalvojo. "Ir jeigu nepakeisiu tavo nuomonės, galėsi nušokti nuo tos uolos."

Papūčiau lūpas. "Tu nerimtai."

"Rimtai." Louis griežtai tarė. "Sutarta?"

Prikandau apatinę lūpą. "Nežinau."

"Ar sutarta?" jis pakartojo, ignoruodamas mane.

Nurijau susidariusį gumulėlį kol spoksojau į jo egzotiškai žalias akis. Jos atrodė tokios tyros ir nuoširdžios. Ar jis tikrai nori išgelbėti man gyvybę?

"Sutarta."