Valdantysis Kraujas

23 skyrius /Išvykimas/

- Viskas bus gerai, - tyliai tarstelėjo Enolas. - Mes jau kaip nors pasirūpinsime savo uodegomis, o tu verčiau rūpinkis genialiuoju Arbitrium Animus planu.

- Na, ar jis tikrai toks genialus turbūt pamatysime tik tada, kai pradėsim jį vykdyti, - sukuždėjau tyliai.

Kelias minutes dar pastovėjome susiglaudę pečiais visiškoje tyloje, stebėdami kaip apskritas saulės diskas susmenga ant tolumoje styrančių medžių šakų. Man reikėjo šios akimirkos, nes netrukus pajutau, kad ir vėl tvirtai stoviu ant žemės. Draugas buvo teisus, privalėjau susitelkti į savo planą ir nebeleisti sau nukrypti.

Žengtelėjau kelis žingsnius į šalį ir žvilgtelėjau į pilkų akmenų pilį, kuri atrodė tarsi iškilusi iš granitinės uolos. Nuožulnūs stogai jau skendėjo šešėliuose ir rodėsi, kad pats statinys iš lėto tempia ant savęs nakties paklodę.

- Man jau metas. Susitiksime rytoj, dar pranešiu kada išvykstame.

- Gerai, iki rytojaus.

Stebėjau kaip Enolas akimirksniu virsta dūmų migla. Truputį šyptelėjau, nes šis jau senokai nebuvo rodęs šio triuko ir ranka išsklaidžiau dūmus. Pritūpusi paglosčiau ir Acor, ši sumurkė, bet toliau liko užsimerkusi.

- Niekur toli nenuklysk, ryt trauksime į kelią, - pasakiau tyliai ir paplekšnojau per kaktą. - Tau tai patiks.

Katė šiek tiek pasiraivė, bet visai neatrodė sujaudinta mano pažado. Galiausiai palikau ją raitytis po medžio šešėliu ir greitai patraukiau takeliu, vedančiu į rūmus.

Visgi, negalėjau pilnai atsipalaiduoti, nes žinojau, kad dar ne visi reikalai sutvarkyti. Dėl Erono su Megan nesijaudinau, nes kai užsiminiau, kad jiems nėra reikalo vykti drauge ieškoti malum, pusseserė ganėtinai taikiai su tuo sutiko. Anot jos, ji tikrai nelabai mėgsta šaltį, tad jos visai neviliojo galimybė keliauti į šiaurę, o ir malum jai vis dar kėlė šiurpą. Divaliai mielai sutiko apsilankyti kai kuriose karalystėse ir pakviesti jas prisijungti prie mūsų. Tačiau manęs vis dar laukė pokalbis su Rėjumi, kurio pastarosiomis dienomis apdairiai vengiau. Deja, kaip reikės pradėti šį pokalbį vis dar nežinojau.

Ne iš karto pastebėjau, kad ant fasadinių laiptų, vienos kolonos šešėlyje, kažkas sėdi. Žinoma, tai ir turėjo būti mano minčių objektas, tad beliko tik pasidžiaugti savo sėkme.

- Kaip tik apie tave galvojau, - nejučia išsprūdo, kai nusprendžiau prisėsti priešais.

Rėjus atrodė truputį užsigalvojęs ir supratau, kad mane pamatė tik tada, kai įsitaisiau priešais jį. Tačiau virptelėjusios lūpos išdavė, kad tikrai girdėjo.

- Turbūt kažkas naujo.

Pavarčiau akis ir pasiriečiau koją po savimi. Kelias dešimtis sekundžių pratylėjau nežinodama nuo ko pradėti. Tai pastebėjusi vėl ant savęs supykau, nes niekada taip nesielgdavau. Bent jau prieš kelias savaites tai nebūtų sudarę jokių keblumų, o dabar kvailai delsiau. Niekaip negalėjau suprasti, kas buvo pasikeitę.

- Tai kada man ketinai pasakyti, kad jau susiruošei kelionei į Žiedą?

- Mm, iš tiesų tai dabar.

- Kaip gerai, kad ne rytoj ryte.

Apsimečiau neišgirdusi jo ironiško komentaro.

- Megan su Eronu pasiliks čia ir padės kviesti kitus prisijungti prie mūsų. Manau, kad ir tau derėtų tuo užsiimti, būtų daug naudingiau nei...

- Aš nesu sumautas diplomatas, Kaja, - piktai pertraukė. - Megan gal ir tinka tokia veikla, nes ji tikrai moka apsukti galvas, bet aš tuo tikrai neužsiimsiu. Tikrai daug mieliau keliaučiau į Žiedą.