We Are Who We Are ✨

1 Dalis

-Štai ir mes, - Blake pasakė įsivesdamas mane į svetainę, kur sėdėjo keturi vaikinai.

Trys iš jų kalbėjosi, kol tuo tarpu ketvirtasis klausėsi jų, tačiau mums atėjus, visų akys susitelkė į mus.

-Čia mano sesutė Jade. Jadey, čia Christopher, Joel, Erick ir Richard. Zabdiel lauks mūsų boulinge,- Blake trumpai pristatė.

-Sveika, - Christopher nusišypsojo.

Taip pat šyptelėjau, dėkodama jam, jog jis nesutelkė daug dėmesio į mane, priešingai nei Erick. Vaikinas nužvelgė mane ir papurtęs galvą nuleido akis į grindis, leisdamas suprasti, jog aš nesu čia labai reikalinga.

Joel, nieko nesakęs, tik šyptelėjo, o Richard tiesiog žvilgtelėjo į mane.

-Važiuojam? - Richard paklausė atsistodamas.

Abu su broliu linktelėjome. Likę sėdėti vaikinai, taip pat atsistojo ir nuėjo į koridorių apsirengti, o Blake susistabdė mane tuščioje svetainėje.

-Viskas bus gerai. Jie draugiški. Neturi nervintis būdama šalia jų. Jei kas ne taip, sakyk,- Blake rūpestingai perbraukė per mano plaukus.

Šyptelėjusi linktelėjau ir Blake nuėjo į koridorių. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi nusekiau paskui brolį.

-Sveika, - mums atvažiavus į boulingą pasitiko vaikinas, kurio vardo nepamenu, tačiau jis pasisveikino su manimi asmeniškai.

Niekas daugiau į tai nekreipė dėmesio, todėl ir aš atsakiau tuo pačiu. Blake buvo visiškai ramus ir... Ne toks, kaip būna su manimi, tačiau nors jis ir stengiasi būti kuo labiau atsipalaidavęs, kas kelias minutes jo akys susiranda manąsias.

Tyliai sekiau vaikinus iki staliuko. Blake saugodamas mane, leido sėdėti šalia jo paties, dėl ko as jam buvau labai dėkinga.

Net nesistengiau klausyti apie ką jie kalba. Tiesą sakant, nežinau ką čia veikiu. Nemoku nei žaisti šio žaidimo, nei esu mačiusi kaip jį žaidžia kažkas kitas. Tačiau muzika fone mane ramino.
Pakėliau akis į brolį, kuris pagavęs mano žvilgsnį šyptelėjo ir vėl ėmė bendrauti su vaikinais.

Nužvelgiau ir visus kitus vaikinus. Erick, jei gerai pamenu, vėl tik klausėsi. Richard su šypsena kažką pasakojo, kol likę vaikinai retkarčiais pertraukdavo jį pasitikslinti kai kurių dalykų.
Christopher akims susitikus su manosiomis, jo veide taip pat atsirado padrąsinanti šypsena, bet po kelių sekundžių jis vėl nužvelgė draugus.
Nesijaučiu reikalinga čia ir tiesiog, nenoriu būti našta.

-Na, tai gal pagaliau eime žaisti? - vaikinas, laukęs mūsų čia, pasiūlė. Blake atsisuko į mane, o kiti vaikinai ėmė tartis dėl komandų.

-Ar nori žaisti? - brolis paklausė.

-Aš nemoku, juk žinai, - prisimerkiau.

-Jei nesimokysi ir neišmoksi, - Blake nusišypsojo.

-Ne šiandien. Aš tiesiog pabūsiu, - šyptelėjau, stengdamasi nesukelti jam jokių įtarimų. Jis tik linktelėjo ir atsistojo, visai kaip ir kiti vaikinai.

Taip pat atsistojusi, išleidau praeiti vaikinus, o tuomet vėl prisėdau. Jie nuėjo rinktis kamuolių, ar kažko tokio, o prie stalo liko Christopher.

-Nežaisi? - jis paklausė.

-Nei moku, nei noriu, - šyptelėjau.

-Galiu maždaug paaiškinti kas tai per žaidimas. Blake ne kartą minėjo, jog nedažnai kažkur išeini. Nieko čia baisaus, jog nemoki. Aš ir pats išmokau prieš kelis mėnesius, - Christopher šyptelėjo. Linktelėjau sutikdama su juo.

-Aš nežinau ar tu suprasi, nors nežinau ar labai būtina žinoti, kadangi dabar nežaisti, bet kiekvienas metimas turi savus pavadinimus ir per vieną žaidimą, kiekvienas žaidėjas turi du metimus. Kiekvienas metimas turi savo taškų skaičių, o taškai rodomi viršuje, - jis parodė. Linktelėjau.

-Nemanau, jog yra tikslas toliau aiškinti, nes ir dabar viskas ką aš suprantu, jog reikia pataikyti į tuos baltus pagaliukus gale, - plačiai nusišypsojau ir jis nusijuokė.

-Būtent. Kol pati nepažaisi, arba nepažiūrėsi kaip žaidžiama, bus gan sunku suprasti, - Christopher nusišypsojo. Su šypsena linktelėjau pritardama jam.

-O tu? Nežaisi? - susiraukiau.

-Nelabai turiu pasirinkimo. Mes septyni. Jei nežaidi tu, tad žaidžiu aš ir komandose po tris narius, - Christopher trūktelėjo pečiais. Šyptelėjau.

Tikriausiai jis yra pirmas žmogus, su kuriuo taip greitai susibendravome.

-Jadey, viskas gerai? - Blake rūpestingai priėjo prie mūsų. Linktelėjau pakeldama akis į jį ir šyptelėjau. Brolio veide taip pat atsirado šypsena, - Eini? - paklausė draugo. Christopher linktelėjo ir nusišypsojo man. - Nebus nuobodu? - Blake vėl paklausė.

-Nesijaudink. Man viskas gerai,- patikinau brolį. Jis nepatikliai nužvelgė mane, o tuomet šyptelėjęs papurtė galvą. Abu su Christopher nuėjo prie vaikinų.

Jei gerai supratau, vaikinai pasiskirstė taip, jog Blake ir Christopher būtų atskirose komandose, tad iškart dingo noras sirgti už kažkurią komandą. Blake komandoje buvo vaikinas, kuris laukė mūsų čia, jo vardo nepamenu ir Joel. Su Christopher komandoje buvo Erick ir Richard.

Richard taip pat atrodė draugiškas, bet vos Christopher šyptelėjus, mintys vėl grįžo prie jo.
Puikiai suprantu, kodėl Blake draugauja su juo.

-Aš žinau, kad tu už mūsų komandą, - Christopher pasakė man nusišypsodamas.

Vėl nusišypsojau užsidengdama burną, o Christopher su didele šypsena papurtė galvą ir ėmė žaisti.