Prieš pradedant skaityti šia dalį turi kai ką svarbaus. Tiems kurie nori pabaigos su Zayn patarčiau palaukti minute, kita kol įkelsiu sekantį epilogą. Aš juos kelsiu viena paskui kitą be pertraukėlės. Taip pat abu šie apilogai turi vienoda pradžia (kažkur1200 žodžių) ir skirasi tik pabaigomis. Taip pat galutiniam autoriaus žodžiui padarysiu atskirai jei norėsit galėsit paskaityti, jei ne, tai ne. Na o dabar malonaus skaitymo! Dalis ilga ;)
***
Sėdėdama Myc mašinoje pakreipiau galvą į šoną, atsargiai ją atremiau į langą, kad neprisprausti ausies ir užmerkiau akis. Pirmasis vaizdas iššokęs prieš akis buvo ginklas priešais mane. jutau kaip baimė laiko mane savo gniaužtuose. Dar ir dabar galėjau girdėti to pokalbio dalis.
- Jei reikia, tai reikia.
Myc balsas skamba galvoje. Jo akys atrodo dauk tuštesnės nei, kad buvo iš tiesų. nors to ir nebuvo, bet galiu matyti kaip jis šypsosi, tarsi mėgautusi tuo. Žinau, kad tai ne tiesa ir, kad mano smegenys šiuo metu sukuria netikrus dalykus mėgindamas atsigauti po streso.
- Kas čia per šūvis! Tu moki geriau nei tai.
Ausyse aidi Tyler žodžiai ir nejausdama save apkabinu. Jaučiu kaip žaizda ausyje sutvinksi ir suskausta galvą.
- Tau viskas gerai? - pasigirsta Myc balsas, kuris išsklaido prisiminimus.
- Taip. - tyliai ištariu laikydama akis užmerktas. - Tik ausi truputi skaudą.
- Aš atsiprašau. - jis ištaria ir atsidūstą. - Aš tikrai nenorėjau pataikyti.
- Aš žinau. - ištarusi sekundėlei pažvelgiau į jo nuliūdusį veidą prieš vėl užmerkdama akis. - Aš tik noriu truputi pasėdėti tyloje.
- Tada aš tyliu. - jis švelniai pasakė, o šyptelėjusi mėginau galvoti tik apie gerus dalykus.
***
Myc sustabdžius mašiną pastebėjau, kad mes esam priešais ligoninę. susiraukusi pažvelgiau į jo pusę kaip tik kai jis ištraukė mašinos raktelius.
- Ką mes čia veikiam? - paklausiau sekdama jo pavyzdį ir atsisekdama diržą.
- Aš atvežiau tave čia, kad sutvarkytų ausį, nenoriu, kad kas rimčiau atsirastu. - jis paaiškines pasisuko į mane. - Turiu draugą, jis ją sutvarkys.
- Ačiū. - padėkojau ir kartu išlipom iš mašinos.
Atsistojęs šalia manęs jis paėmė mano delną į savo ir pradėjo vestis link ligoninės. Įėjus į vidų žiūrėjau į seseles ir žmones laukiančius savo artimųjų. Šiuo metu šis pastatas mane gązdino labiau, nei turėtu.
- Eime čia. -Myc pasakė pasukdamas į kaire koridoriaus pusę.
- Mums nereikia... - pirštu parodžiau į registratūros stalą.
- Ne. - jis nusišypsojęs tempės mane toliau.
Galiausiai jis sustojo priešais baltas duris, kurios turi nedidelį langą. Virš jo buvo lentelė su užrašu: Vyr. Gyd. Gale Matthews. Myc palenkės rankeną jas praverė ir į mus pažvelgė jaunai atrodantis vyras. Pamatęs Myc vyras atsistojo.
- Mycroft, drauguži. - jis pasakęs plačiai nusišypsojo ir apėjo savo stalą.
- Geilai. - Myc paleido mano ranką ir pasitikęs vyra broliškai apsikabino. - Užsiėmęs?
- Dabar turiu laisva valandėlę. - vyras atsakė ir pažvelgė į mane. - Kas ši nuostabi dama?
- Tai mano draugė, Hope. - Myc atsitraukęs nuo vaikino pažvelgė į mane.
- Labas. - tyliai ištariau ir įžengiau į kabinetą, o duris už manęs užsidarė.
- Sveika. - tada jo akys nukrypo į mano ausies pusę. - A, tai čia su reikalu tada.
- Nenorėjau laukti kol ją kas nors priims, ypač po to kai aš ne tyčia ją sužeidžiau. - Myc pasikrapštė pakaušį, kol Geilas pažiūrėjo į jį su pakeltu antakiu.
- Niekada nemaniau, kad busi vienas iš tų vyrų, kurie kelia ranka prieš moteris. - Geilas pasakė prieidamas prie manęs ir patraukdamas prikibusias plaukų sruogas.
- Aš ir nesu, tai buvo netyčia. - Myc atsiduso ir prisėdo ant vienos iš kėdžių prie stalo.
- Jis ne meluoja? - paklausia Geilas stebėdamas mano ausį.
- Ne. - papurčiau švelniai galvą ir cyptelėjau, kai jis pjudino susidariusi šašą.
- Hm. - jis atsitrukė ir pažvelgė į mano akis. - Prisėsk ant tos lovos. - jis pirštu parodė į lovą, kurios prieš tai nemačiau. Lova buvo skirta pacientams apžiūrėti.
Linktelėjusi nuėjau prie lovos ir atsisėdau ant jos. Po manimi sutraškėjo specialus popierius tiesiamas ant jų. Pakėlusi akis į gydytoją mačiau kaip jis iš spintelės išsitraukia vaistinėle ir grįžta prie manęs.
- Ausis tik truputi įbrėžta. - jis pasakė atsistojęs priešais mane. - Išvalysiu žaizdą ir užklijuosiu plesitrą. gali šiek tiek deginti kai valysiu. - jis perspėjo prieš patraukdamas mano plaukus ir susekdamas su segtuku, kurį išsitraukė iš kišenės.
- Jūs turit segtukų kišenėje? - paklausiau pakeldama antakį.
- Kad tik tu žinotum kokių pacientų aš tik nesulaukiu. - jis atsiduso ir iš vaistinėlės ištraukė specelią drėgna servetėlę.
Šyptelėjusi gyliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Jausdama kaip gydytojas valo žaizdą mėginau nukreipti mintis nuo skausmo, kuris galbūt ir nėra toks didelis, kaip įsivaizduoju.
Taip sėdint pagaliau mano smegenys pasiekė mintis, kad šiandien galėjau mirti. Iki šiol galvojau, kaip viskas vyko, bet iki šios minutės pilnai ir nesupratau, kad galėjau mirti. Jai Tyler būtų pats užsimanęs mane nužudyti? Jis juk nebūtų sudvejojęs ir paleidęs kulką man į galvą, tiesiai tarp akių.
Aš galėjau mirti ir palikti žmonęs, kurie būtų liūdėję dėl manęs. Šeimą, draugus ir du vyrus, kurie nežino ką daryti, nes nesugebu išsirinkti vieno.
Tai priveda prie kito dalyko. Aš nenoriu mirti būdama vieniša. Prieš mirti aš dar noriu patirti meilę. Noriu turėti žmogų, kuris naktimis mane apsikabintu ir laikytu taip tarsi negalėtu be manęs. Noriu to vieno žmogaus, kuris pažinotu mane geriau nei kiti, geriau nei aš pati. Noriu turėti žmogų, kurį pamatyčiau patį pirmą vos pramerkusi akis ir žinočiau, jog nesu viena.
Ir aš pagaliau žinau ko aš noriu. Aš turiu tai pasakyti tam žmogui, kol dar ne per vėlų. Kol jis dar nenusprendė jog neverta manęs laukti. Aš turiu jam tai paskayti.
- Ar jai viskas gerai? - mano mintis nutraukė greitai prasivėrusios durys ir pro jas įbėgusi Mėja. - Mama tau viskas gerai?
Pamačiusi, kad Mėjai viskas gerai nieko nelaukusi nulipau nuo lovos ir ją apkabinau stipriai suspausdama tarp savo rankų. Mėja apkabino mane atgal ir priglaudė savo galvą man prie kaklio, netyčia kliūdydama mano.
- Man viskas gerai. - sumurmėjau jai į plaukus. - Ar tau viskas gerai? - paklausiau atsitraukdama ir jos veidą suimdama tarp savo delnų.
- Man viskas gerai, aš tik nerimavau dėl tavęs, kai sužinojau, kad tave pašovė. - ji atsakė pažvelgdama į mane.
- Dėl manęs jaudintis nereikia. - mirktelėjau ir vėl ją apkabinau.
Negalėjau nesidžiaugti jog jai viskas gerai. Bet vis dar sunku buvo patikėti, kad jai viskas gerai.
- Labai jaudinantis momentas. - išgirdau ištariant Geila. Mėja nusijuokė ir atsitraukusi pažvelgė į jį.
- Geilai. - ji ištarė su šypsena.
- Mėja. - jis atsakė jai tuo pačiu, o tai privertė mane žiūrėti nuo vieno iki kito. - Nereikia apžiūros? - jis žaismingai paklausė, o Mėja paraudo. Gerai...
- Nereikia. - ji asikrenkštė ir pažvelgė į Myc. - O ką tu sau manei leisdamas mano mamai būti sužalotai? - Mėja paklausė sudėjusi delnus ant savo klubu.
- Tu nežinai? - Geilas krito į savo kėdę ir pažvelgė į Myc ruošdamasis jį išskųsti. - Jis pats ją ne tyčia pašovė.
- Ką?! - Mėja sušuko, o Myc pasitvarkė maikės apykaklę ir pasimuistė kėdėje.
- M, aš netyčia. - jis ištarė nusukdamas akis nuo jos. - Mėginau prašauti, bet truputi kliūdžiau.
- Duosiu aš tau netyčia. - ji pradėjo eiti link jo, bet aš sugavau jos ranką ir sustbadžiau.
- Mėja viskas gerai. - pasakiau ir ji atsiduso.
- Dabar jau viskas gerai. - ji pasakė ir debtelėjo į Myc pikta žvilgsnį.
- Na tavo mamai reikėtu vandens. - įsiterpė Geilas. - Tik pasakiau, kas turėjo būti pasakytą. - jis pasiteisino iškeldamas rankas, kai Mėja piktai į jį pažiūrėjo.
Prisiminus apie ką galvojau prieš Mėjai įlekiant pažvelgiau į Myc. Manau dabar pats metas pasikalbėti ir pasakyti ką jaučiu, jog paskiau neprarasčiau tokios galimybės.
- Ar galėčiau atsiprašyti minutėlei ir pasikalbėti su Myc vienu du? - paklausiau pažvelgdama į jį.
- Na galit tam pasinaudoti mano kabineta. - pasakė Geilas atsistodamas ir apeidamas stalą. - Panele Hope ar eitomėt su manimi išgerti bjaurios kavos iš aparato?
- Ką? - tyliai paklausiau Myc, kuris tik papurtė galvą.
- Greičiau jau išgersiu skanios kavos, - Mėja pasakė išeidama iš kabineto, kol Geilas ėjo iš paskos. - viena, kavinėje.
- Aš galiu palydėti. - dar girdėjosi Geilo žodžiai prieš jų balsams nutolstant.
- Tai apie ką norėjai pasikalbėti? - paklausė Myc pažvelgdamas į manę.
- Aš tiesiog norėjau kai ką pasakyti. - atsidususi atsisėdau į kėdę šalimais jo.
- Pasakyti ką? - jis stebėjo mane, kol aš stebėjau jį.
- Aš priėmiau sprendimą. - pasakiau gyliai įkvėpdama ir pažvelgdama į jį. - Aš noriu, kad mano gyvenime būtum tu. Ne Zayn, o tu.
- Ar tu tuo tikra? - jis atsisėdo tiesiai ne atitraukdamas savo akių nuo manęs. - Ar tu visiškai tuo tikra?
- Aš galėjau šiandien mirti. - pasakiau ramiai padėdama savo delnus ant jo kelių. - Ir tai privertė mane suprąsti, kad aš nenoriu mirti neprisimindama kosk jausmas būti su tuo vieninteliu žmogumi. Ir kai pagalvoju apie žmogų kurio veidą noriu pamatyti paskutinį prieš užmigdama ir pirma pabudusi... Tai būni tu. Tavo veidą aš mačiau ir žinojau, kad nenoriu nieko kito, tik tavęs.
- Aš irgi be tavęs nenoriu nieko kito. - jis pasakė ir paėmė mano veidą tarp savo delnų ir pažvelgė į mano akis.
- Gerai. - pasakiau plačiai nusišypsodama ir pajusdama kaip pora ašarų nurieda mano skruostais.
- Tai kur gyvensim? - jis pakėlė viena lūpų kamputį. - Pas mane ar pas tave?
- Liurbis. - suburbėjau, o jis nusijuokęs pasilenkė ir mane pabūčiavo.
***
PO KELIŲ MĖNESIŲ
- Pagaliau baigta. - atsiduso Myc nusileisdamas laiptais žemyn. - Pagaliau baigiau išpakuoti savo daiktus.
- O aš iškepiau keksiukų. - pasakiau parodydama į lėkštę su šviežiais keksiukais.
- Mano mėgstamiausi. - jis apsikabino mane ir švelniai pakštelėjo į lūpas.
- Ramiai vyruti. - patapšnojau jam per jo stipria krūtine. - Vaikai namuose.
- Kodėl? - jis papūtė lūpą ir išplėtė akis padarydamas šuniuko snukutį.
- Todėl, kad švenčiam gimtadienį. - pasakiau nubraukdama sruogą jam nuo kaktos. - Eik mėgautis savo pensiją, senuk. Ir prižiūrėk, kad Mėja per daug neįsijaustu su tuo daktarų.
- Kaip pasakysit tamsta. - pakštelėjęs į lūpas jis pasisuko prie virtuvės durų vedančių į lauką, kur kaip keista kaitino saulė.
- Myc! - į virtuvę įskriejo Olis ir šoko tiesiai į Myc glėbį.
- Dički. - jis apsimetė, kad Olis sunkus ir, kad jį išmes. - Gal mesk svorį arba mažėk, tuoj nebe pakelsiu.
- Tai užsiaugink raumenis. - Olis pavėlė Myc plaukus, kaip, kad aš veliu jo. Myc apsimestinai suurzgė ir apsimetė, kad kas į ranką. Prieš jiems išeinant dar girdėjau kaip Olis sukikena.
Papurčiusi galvą ištraukiau tortą ir padėjau jį ant spintelės. Iš spintelės ištraukiau žvakutes ir jas įsmeigiau į tortą. Nusirišusi prijuostę išgirdau durų skambutį ir nuėjau jų atidaryti.
- Sveikas. - pažvelgiau į Zayn, kuris stovėjo priešais kaip visada nepriekaištingas. - Jade, užeikit.
Jade buvo Zayn kolegė, kuri palaikė jį kai mes nesprendėm, kad mūsų laikas praėjo. Ji buvo jo ramstis ir galiausiai Zayn pajuto, kad jausmai man buvo tik prisiminimai to ką turėjom ir, kad jis turi tuos prisiminimus paleisti, Jade jam padėjo ir jie tada nusprendė pamėginti būti kartu. Nuo tos dienos jie laikosi tvirtai ir man su Zayn išėjo tapti draugais, bei jis susidraugavo su Myc pakankamai, kad ne jaustu grėsmės dėl Olio.
- Labas. - Jade pasisveikino apkabindama mane. - Kur mūsų gimtadienio mergina?
- Kieme, tikriausiai barasi su gydytojų. - atsakiau pavartydama akis ir nusijuokdama kartu su ja. - Aš galiu lažintis, kad jie krtu tik todėl kad galėtu nuolatos bartis.
- Jie myli vienas kita. - ji pasakė užgindama.
- Tau netenka su jais gyventi kol jie būna čia. - pasakiau vesdamsi juos į virtuvę.
- Jei nori galiu viską sutvarkyti. - Zayn pasakė raitydamasi rankoves.
- Nereikia. - pasakiau pavartydama akis ir prieidama prie torto. - Dovaną padėk ant virtuvės stalo.
Uždegiau žvakutes ir paėmiau tortą į rankas. Zayn atsitojo šalia manęs, o Jade pravėrė mums duris. Vos mes išžengėm laukan visi pradėjom dainuoti su gimtadienio, o Mėja išraudo ir apsikabinusi Geilą paslėpė vaidą jo kakle.
- Nereikėjo. - ji sumurmėjo prieš užpūsdamam žvakutes. - Na bet tortu nesidalinsiu.
- Ei! - Olis šūktelėjo, o Mėja parodė jam liežuvį.
Myc priėjęs apsikabino mane iš už nugaros. Savo rankas padėjau ant jo ir plačiai nusišypsojau. Smagu matyti visus vienoje vietoje ir laimingus. Išskyrus Luką, kuris vos visi pavalgys gaus barti.
- Džiaugiuosi, kad esu viso šio dalimi. - Myc tyliai sušnabždėjo man į ausį.
- Aš irgi. - atsakiau ir su plačia šypseną atsidusau.
Smagu būti šios šeimos dalimi, kad ir kokia pašėlusi ji yra...