- Taip? – paklausiau atsistojusi.
- Gal galėtume pasišnekėti? Akis į akį? – jis šiek tiek atsitraukė, o aš susiraukiau.
- Kas nors nutiko? – paklausiau atsitraukdama nuo kėdės ir pradėdama eiti link savo kabineto.
Zayn nieko ne atsakė, o kai pakreipusi galvą pažvelgiau į jį pamačiau, kad jis susimąstęs. Atsidususi išsitraukiau raktą ir pasiekusi savo kabinetą atrakinau duris. Pravėrusi jas įėjau ir pasitraukus į šoną praleidau Malik.
- Gal jau pasakysi apie ką norėjai pasišnekėti? – paklausiau uždariusi duris ir nueidama atsisėsti į savo kėdę.
- Kas jie tokie? – jis paklausė ir aš pakilau antakį pažvelgdama į jį. – Tie dvyniai.
- Zander ir Xander, mano vaikystės draugai, - atsakiau prisėdusi į kėdę.
- Kodėl aš apie juos nieko nežinau? – jis prisėdo ant kėdės priešais stalą.
- Todėl, kad niekada negalvojau, kad kada nors juos vėl sutiksiu, - atsakiau ir atsirėmiau į kėdę. – Bet mes čia atėjom ne dėl to.
- Ar tu susitikinėji su vienu iš jų? – jis paklausė ir aš delnu perbraukiau per plaukus. Koks jo reikalas?
- Kas jei susitikinėju? Tu turi merginą, mus sieja tik Olis, tad aš nematau koks tavo reikalas ar aš susitikinėju, ar ne, - pasakiau stebėdama jo veidą ir pastebėdama kaip jis sukando dantis. – Dabar sakyk apie ką norėjai pasikalbėti.
- Penktadienį išvykstu į Ameriką, - jis surimtėjo ir sukryžiavo rankas. – Norėjau paklaust ar prieštarautum jei su savimi pasiimčiau Oliverį? Jau šnekėjausi su mokytojais, jie sakė duotų tos savaitės užduotis.
- Ko į Ameriką? – paklausiau susiraukusi.
- Verslo reikalai, taip pat žadėjau aplankyti dvynius, - jis truktelėjo pečiais.
- O Oliverio klausei ar jis nori? – paklausiau sunerdama pirštus.
- Jis sakė, kad labai nori, - jis atsakė ir aš vos nuslėpiau nusivylimą.
Žinojau, kad Olis norės vykti kartu su Zayn, o ką kalbėt jei Zayn dar nusivežtų jį aplankyti brolį su sese? Bet kažkodėl, net jei tai ir žinojau, negalėjau nepajusti nusivylimo.
- Pranešiu penktadienį, - pasakiau ir gyliai įkvėpiau. – Dar kas nors?
- Tai būtų viskas, - jis atsistojo ir pažvelgė į mane. – Tikiuosi sutiksi.
- Pagalvosiu, - pasakiau atsistojusi ir apėjusi stalą.
- Buvo malonu ir vėl pasimatyti, - priėjęs jis mane apkabino. – Mums reikia nustoti bendrauti kaip nepažįstamiems, - jis sušnabždėjo į ausį ir atsitraukęs mirktelėjo prieš apsisukdamas ir nueidamas prie durų.
Pasirėmiau į stalą ir akimis stebėjau jį kol ji dingo už durų. Pirštais perbraukiau per savo plaukus ir atsidusau. Mano širdis plakė greičiau nei įprastai ir tik dėl to, kad Zayn mane apkabino. Aš esu beviltiška ir man reikia susirasti vaikiną, kad greičiau pamirščiau Zayn.
***
- Oi, atsiprašau, - atsiprašiau, kai netyčia su vėžymėliu atsitrenkiau į vaikiną jo nepastebėjusi.
- Ką? O, nieko tokio, - apsisukęs jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
Paraudusi nesusilaikiau nenužvelgusi vaikino. Jo tamsiai rudi plaukai buvo ne ilgi ir sukelti į viršų, tamsiai rudos akys žybėjo. Pats vaikinas vilkėjo baltą maikute, mėlynus džinsus ir juodą odinę striukę. Pakėlusi akis į jį pastebėjau, kad jis šypsosi aiškiai pastebėjęs, kad jį nužvelgiau.
- Atsiprašau, - pakartojau nežinodama ką sakyti.
- Aš Mycroft, trumpiau Myc, - jis prisistatė ir mano antakiai pakilo į viršų iš nuostabos. – Tėvai Šerloko gerbėjai, - jam paaiškinus linktelėjau.
- Aš Hope, - pasakiau ir ištiesiau ranką.
- Gražus vardas, gražiai merginai, - jis paėmė mano ranką ir pakėlęs pabučiavo delną.
- Banalus kiekvieno vaikino žodžiai, - pasakiau ir jis prikandęs lūpą papurtę galvą.
Nežinau kodėl, bet tai man priminė Zayn ir pasijutau tarsi jį išduočiau. Žinau, kad taip nėra todėl gyliai įkvėpiau ir nusišypsojau. Zayn nebe mano ir man reikia judėti, pasakiau sau.
- Tu mane prigavai, - jis priglaudė delną prie krūtinės, virš širdies. – Ką aš dabar darysiu?
- Galvosi kažką naujo? – pasiūliau ir jis linktelėjęs išsitiesė.
- Šiandien šilta, gražus oras, gal norėtum su manimi pavalgyti sriubos? – kelias sekundes žiūrėjau į jį galvodama, kad mane pasigirdo, bet pamačiusi kaip jis šypteli nusijuokiau.
- Dešimt iš dešimt, - pasakiau įkvėpusi.
- Taip! – jis iškėlė rankas ir apsisuko aplinkui. – Girdėjot? Dešimt iš dešimt, - jis vėl atsisuko į mane, o aš tvardžiausi nenusijuokusi. – Tai kaip dėl to sriubos?
- Tu vaišini, - pasakiau ir jis plačiai nusišypsojo.
- Žinoma, juk aš džentelmenas, - jis priėjo prie manęs ir įsikibo į parankę. – Kur eisim?
- Nežinau kur eisim? – paklausiau nustebusi. – Kvieti merginą sriubos ir nežinai kur ją vesis?
- Atsiprašau, - jis su laisvą ranka pasikaso galvą. – Neseniai grįžau iš Irako, nežinau kur kas randasi.
- Tai tu naujokas šiame mieste? – paklausiau stumdama vėžymėlį toliau link kasų.
- Taip, prieš išvykdamas į Iraką gyvenau kitur, - jis atsakė ir aš linkteliu.
- Sunkus kareivių gyvenimas, - pasakiau ir jis tyliai nusijuokė. – Koks tavo rangas? – pasiteirauju, kad pokalbis ne nutrūktu ir tarp mūsų ne atsirastu nejauki tyla.
- Vyresnysis leitenantas, - jis atsakė pasididžiuodamas.
- Daug ne išmanau, bet, tai geras dalykas, taip? – paklausiau ir jis nusišypsojęs pažvelgė į mane.
- Labai geras, turiu šansą tapti kapitonu, - jis pasakė ir aš linktelėjau atsistodama į eilę. – Tai kur valgysim sriubą?
***
- Dabar mano eilė, - Myc padėjo šaukštą atgal į dubenį ir pakėlė akis į mane. – Žinau, kad tau 28, tai reiškia, bent taip manau, kad tu turėjai turėti vaikų. Aš nesmerkiu ar kažkas panašaus, man tik smalsu kiek?
- Tris, - atsakiau nuleisdama akis į savo sriubą.
- Žiedas išduoda, kad buvai vedusi, - matau kaip jo akys nukrypo link rankos ant kurios buvo žiedas. – Jis buvo mulkis, kad paliko tave.
- Aš buvau kvaila, kai įsimylėjau savo bosą, - pataisiau ir jo akys išsiplėtė.
- Dabar man įdomu, - jis alkūnėmis pasirėmė į stalą. – Tu buvai jo sekretorė?
- Dabar man eilė, - silpnai šyptelėjau. – O tu buvai vedęs?
- Ne, merginos turėjo įproti būti man ne ištikimos, kol būdavau išvykęs, - jis truktelėjo pečiais lyg tai nieko tokio. – Sekretorė?
- Auklė, - pasakiau ir jis išsižiojo.
- Nebūčiau pagalvojęs, - jis tyliai pasakė nužvelgęs mane.
- Man reikėjo skubiai darbo, jam reikėjo auklės, - truktelėjau pečiais. – Sakydama, kad turiu tris vaikus priskaičiavau jo dvynius, kurie man lyg būtų mano.
- Jis tikras kvailys, - jis pasakė pakreipdamas galvą. – Kiek jiems metų?
- Mėjai ir Lukui dabar devyniolika, studijuoja Amerikoje, - pasakiau nusišypsodama.
- Kai tu apie juos užsiminei tavo akys žybtelėjo tokiu gražiu atspalviu ir vien, tai išduoda, kad tau jie viskas, - nustebusi pakėliau aksi, kad pažvelgčiau į Myc. – Aš nebūčiau tavęs paleidęs.
- Kas buvo, pražuvo, - pasakiau atsidusdama ir nukreipdama akis žemyn. Kas buvo, pražuvo.
***
Pagaliau pabaigiau šią dalį, ačiū dievui xddd
Pradžia buvo sunku parašyti, todėl ji tokia lieva, bet manau pabaiga neblogai... ar blogai? o..O
Naujas veikėjas - Mycroft. Ką apie jį manot? Pagalvojau, kad reikia vaikino ir Hope, kadangi Zayn turi merginą...
Komentarų? xd