- Atsiprašau, bet tavęs priimti negaliu. - Pono Morgo žodžiai mane nuliūdino.
- Ar jūs tikras? Aš baigus mokyklą ir kepu jau nuo mažens. - paklausiau jo.
- Gaila, bet ne. Mes ieškom patyrusiu kėpėjų, o tu tik iš mokyklos. - jis nužvelgė mane. - Bet jei labai norit galėčiau jūs įdarbinti šefo padėjėja. - jis pasiūlė.
- Tikrai? - apsidžiaugiau.
- Bet, - žinoma, tokiais atvejais visada bus bet. - Bet tu turėsi per miegoti su manimi. - jis mirktelėjo ir aš sustingau.
- Ne. - atsistojau. - Jokių būdų. - papurčiau galvą ir pradėjau eiti link durų.
- Kodėl ne? - jis nusekė man iš paskos ir pasivijęs prirėmė prie durų. - Kodėl? - jis nužvelgė mano kūną. - Aš juk gerai atrodantis. - jis parodė į save. - Kas galėtų šito atsisakyti?
- Aš galėčiau. - pasakiau ir pastūmiau jį toliau nuo savęs. -Dar syki mane paliesit parašysiu pareiškimą. - pasakiusi atidariau duris ir dingau iš ten.
***
- Kaip sekėsi? - paklausė Liusi.
- Šūdinai. - pasakiau ir nužingsniavusi į svetainę atsisėdau ant sofos šalia jos.
- Kas nutiko? - ji pasisuko į mane.
- Ponas Morgo yra iškrypėlis. - atsipūčiau ir atlošiau savo galvą.
- Kaip suprasti? - ji pasislinko arčiau manęs. - Papasakok.
- Pirma jis pasakė, kad aš nesu pakankamai patyrus dirbti jo restorane. - pasakiau ir pasukau galvą į jos pusę. - Tada jis man pasiūlė permiegoti su juo, kad galėčiau dirbti šefo padėjėja. Aš nemiegočiau su niekuo net dėl šefo vietos.
- Koks subingalvis. - ji sumurmėjo. - Bet nesistebiu, tas restoranas vienas iš populiaresniu.
- Visi tie įžymybės yra tokie pasipūtę. - pakomentavau. - Ką man dabar reikės daryti? Jei nerasiu darbo man teks grįžti namo.
- Aš tau pasakojau apie auklės darbą. - Liusi tiesiai atsisėdo.
- Liusi aš kėpėja, ne auklė. - pasakiau jai ir atsipūčiau.
- Hope aš pažįstu tave visa savo gyvenimą. Aš mačiau kaip tu rūpinaisi savo sese ir broliu. Tu privalai priimti šį darbą. - ji žvelgė į mane. - Tu neprivalai jo dirbti visa gyvenimą, tik iki tol kol rasi kėpėjos darbą.
- Nežinau. - pasakiau. - Aš nepažįstų tos šeimos.
- Ponas Malik gyvena vienas ir augina du vaikus. Tau nereikėtu gyventi jo namuose tik ateiti ten pabūti kelias valandas. - ji nusišypsojo.
- Primink iš kur tai žinai? - pakėliau antakį.
- Aš jo partnerio, Niall Horan, sekretorė. - ji pavartė akis ir nusijuokė.
- Ir kodėl aš pamirštu, kad tau pasisekė geriau? - šyptelėjau jai.
- Nes aš geresnė, duh. - mes nusijuokėm. - Prižadėk, kad pagalvosi.
- Prižadu. - nuoširdžiai pasakiau. - Bet jei tie vaikai šėtono išperos aš grįžtu namo.
- Nesijaudink, jie nėra tokie, jei tu jiems patinki. - ji mirktelėjo.
- Man galas. - pasakiau ir atsistojau. - Tu tęsk, kad ir ką čia dariai, o aš einu išsimaudyti.
- Mhm. - ji numojo į mane ranką. - Eik, tu trukdai man.
- Eik, tu trukdai man. - pamėgdžiojau ją ir ji pagriebusi metė pagalvėlę į mane.
Nužingsniavau į savo kambarį ir įžengusi vidun nusispyriau nepatogius aukštakulnius. Suėmiau bliuskės kraštus ir ją nusivilkau. Atsisegiau džinsų saga ir ir juos nusimoviau. Palikusi juos ant grindų nuėjau prie spintos ir iš ten išsitraukiau juodas sportines kelnes vyrišką juoda maikę ir švarius apatinius. Pasiėmiau juos į rankas ir palikusi kambarį nuėjau į vonia.
***
- Liusi? - nužingsniavau į svetainę besisukdama plaukus į rankšluosti.
- Hm? - ji žvilgtelėjo į mane.
- Sutinku. - atsidusau. - Galėtum susitarti dėl interviu?
- Jau tariuosi. - ji pašoko nuo sofos ir nulėkė į savo kambarį.
Atsisėdau ant sofos ir pažvelgiau į televizorių ir nusijuokiau. Liusi ir vėl žiūrėjo Sostų Karai. Ji apsėsta to serialo. Aš net nežinau kelinta syki ji jį peržiūri belaukdama naujo sezono. Įsitaisiau ir paspaudžiusi mygtuką toliau žiūrėjau serialą.
***
- Hope paskubėk! - sušuko Liusi prabėgdama pro mano kambarį.
- Skubu. - pasakiau ir užsitempiau kostiuminį sijoną. - Dieve kaip sunku į tokį į lysti. - sumurmėjau ir susikamšiau marškinėlius.
Užsitraukiau užtrauktuką ir atsisėdusi ant lovos, kad apsimaučiau basutes. Liusi sakė mautis aukštakulnius, bet aš jų nesimausiu, nesiruošiu gundyti Pono Malik, jis ir taip turi eiles modelių. Aš manau, kad ji liepė man apsimauti kostiumėli, nes jis labai siauras ir išryškiną mano kūno linijas. Ta, klastinga...
- Hope! - ji sušuko ir aš atsikvėpus atsistojau ir pasigriebusi rankinuką išėjau iš kambario.
- Baigiau, Dieve. - pasitikau ją prie durų.
- Aš tik nenoriu, kad pavėluotum, nes Ponui Malik nepatinka žmonės, kurie vėluoja. - ji užrakino duris kai išėjom į koridorių. - Niall man nieko nesakytų, kad vėluoju, nes aš savo darbą atlieku nepriekaištingai, kad ir kokia tinginė būčiau, bet Ponas Malik, tai jau kita kalba. - ji paspaudė lifto mygtuką.
- Ar labai griežtas Ponas Malik? - paklausiau prikasdama apatine lūpą.
- Labai. - lifto durims atsidarius mes įžengėm į vidu. - Jis visa laiką susiraukęs ir piktas, na išskyrus kai jis būna su savo vaikais. Tik prie jų jis šypsosi.
- Gal aš nebenoriu. - pasakiau jai.
- Nenusišnekėk. - ji pavartė akis. - Tu ir jis susitiksit tik rytais ir vakarai, kai jis išeis ir grįš iš darbo. Nesijaudink. - ji nusišypsojo ir aš linktelėjau.
- Pasistengsiu. - pasakiau jai.
- Tik tiek ir te prašau. - mes nužingsniavom koridoriumi iki išėjimo.
- Sveika Raise. - pasisveikino Liusi su registratore.
- Liusi. - ji nusišypsojo. - Kas ji? - jos akys nukrypo link manęs.
- Čia mano geriausė draugė, Hope. - išsišiepė Liusi.
- Hope. - ji nužvelgė mane. - Aš maniau, kad ji džinsų ir megztinių gerbėja.
- Ji ir yra. - linktelėjo Liusi. - Aš priverčiau ją taip apsirengti.
- Aš kažko nesupratau. - pasakiau žvelgdama nuo Liusi iki registratorės.
- Liusi per pietus mėgsta papasakoti apie tave ir kartais pavaišina tavo keksiukais. Be to jie dieviški. - ji nusišypsojo ir aš nuraudau.
- Nėra jie ypatingi. - truktelėjau pečiais.
- Tu juokauji? - pažvelgė į mane tarsi aš šnekėčiau nesąmones. - Aš neįsivaizduoju kaip tu dar neturi kepyklėlės.
- Taip jau gavosi. - pasakiau. - Liusi ar aš nevėluoju? - paklausiau jos susirūpinusi.
- Velnias. - ji pažvelgė į laikrodį. - Dar penkios minutės. Judam. - ji pagriebė mane už rankos ir pradėjo bėgti link lifto.
- Raise pašnekėsim vėliau! - sušuko Liusi ir lifto durims mes įlipom ir ji pradėjo spaudyti mygtuką kaip beprotė. - Atsiprašau mes visada užsikalbam.
- Nieko tokio. - atsakiau ir menkai šyptelėjau.
- Aš linkiu tau sėkmės. Žiūrėk, kad gautum šį darbą, nes... - ji neužbaigė sakinio.
- Nes man teks keliauti namo. - pabaigiau.
- Būtent. - ji mirktelėjo ir durims atsidarius išėjom į koridorių, kuris skiriasi į du skirtingus.
- Aš po dešinę, nes ten Niall kabinetas, o tau į kairę. Tave pasitiks Rachel, blondinė, figūra kaip manekenės. Ji kalė, todėl nekreipk dėmesio jei į tave ne taip žiūrės. - ji paaiškino.
- Gerai. - linktelėjau ir gyliai įkvėpiau. - Iki vėliau.
- Iki. - ir jai susisukus į dešinę, aš pasukau į kairę.
- Kuo galiu padėti? - paklausė blondinė kai pasiekiau laukiamąjį.
- Aš čia dėl darbo interviu. - atsakiau.
- Dėl kokio darbo? - ji nužvelgė mane ir susiraukė tarsi priešais ją stovėtų vaikštanti šiukšlė.
- Auklės. - atsakiau ir ji pakėlė savo dailių antakį.
- Auklės? - ji paklausė ir aš linktelėjau. - Vardas?
- Hope Brayleigh. - atsakiau ir ji pakėlusi telefoną kažkam paskambino.
- Atsiprašau, kad trukdau Pone. - ji atsiprašė ir klausėsi ką jai sako. - Um... - ji pažvelgė į mane. - Atėjo mergina ir ji sako, kad dėl auklės darbo. - ji vėl klausėsi. - Hope... - ji užtilo. - Gerai Pone. - ji padėjo telefoną ir pažvelgė į mane.
- Ponas Malik priims tave dabar. - ji pranešė ir aš sustingau.